Taip, dabar už lango yra šalčiau nei bet kada per pastaruosius metus, bet tai nėra kažkas baisaus, ypač, kai neturi reikalų bent iki pirmadienio. Oficialiai paskelbiau, kad artimiausias tris dienas niekur neisiu, nes tikrai bijau, kad galiu sustingti į ledo gabalą (kažkaip pavaikščiojus į/iš darbo kelissyk vakar jaučiu, kad keistai maudžia galvą :D), gulėsiu lovoje, gaminsiu skanų sveiką maistą, skaitysiu, rašysiu, žiūrėsiu filmus ir panašiai ilsėsiuos. Užsileidau muzikikės ir ką tu manai, ką tu manai, šoku ir pagaunu save mąstant, kad blem, gi šiandien afigenai geras Opiuuuumas!
Anksčiau maniau, kad mano aistra tūsams išblės su pirmosiomis abstinencijos savaitėmis, bet dabar, praėjus jau dviems mėnesiams galiu drąsiai sakyti, kad net ir tai entuziazmo nei kiek neslopina, gal net kaip tik kelia, nes muzika man skamba vis geriau ir geriau, o šokiai kiekvieno vakarėlio metu įvykdomi vis rimtesni. (Prieš kelias savaites grįžusi iš Pliusų, sakiau, nu fsio, gana kuriam laikui, bet vakare jau sugebėjau susigalvoti princesės vaidmenį Yagai, kurios metu vykusio šėlsmo žodžiais apsakyti tikrai nėra įmanoma.)
Kai buvom mokykloj, dėl tūso galėdavom eiti pėstute per visą miestą, pasidirbti dokumentus ar kentėti namų areštus. Vienuoliktoj klasėj pinigų tai nelabai turėjom, tad susitaupę bilietams tranzavom į Nokia Trends’us per didžiausią pūga ir važiavom, man regis, ne su pačios sveikiausios psichikos vežėjais, bet tai niekis, nes gi į vakarėlį. Dvyliktoj klasėj vienas vasario savaitgalis buvo toks pats šaltas, kaip ir šis, nereikėjo į mokyklą. Tada ketvirtadienį mes šventėm siestą draugo namuose (vienas svetys net atėjo su dviem striukėm, kaip šalta buvo, bet atėjo!), o penktadienį susipakavom daiktus ir išmovėm į Vilnių. Keliavom į D’n’b tūsą Arkoje, šėlom Gravity, gėrėm daug daug dėgtinės ir šokom šokom šokom.
Aš jau nebekalbu apie šimtus fiestų soduose aplink gimtąjį miestą, apie legendinius vakarėlius užmiesčio sodybose (atvažiuoji, atsišildai aplėdėjusią spyną, užkuri pirtelę ir balius prasideda), apie mano vienos vojažus į techno balius Vienoj ir Berlyne, arba kai žinojom, kad Tundroj lyja non stop, grimzta mašinos, sekmadieniui yra planų, bet vis tiek išvažiavom. Ar pasakojau apie mūsų Lithuanian trip’us į tūsus Utenoje, Šiauliuose ar kokioj Trakų Vokėj?
Sutikus kokį etatinį Vilniaus vakarėlių liūtą vidury baltos dienos einantį pavalgyti pietų pertraukos metu ar apsipirkinėjantį antradienio vakarą Akropolyje, vis tiek matai tą jokiais būdais neužgesinamą kibirkštį akyse, sakančią, kad jis visada pasiruošęs tūsui, ir užgrojus muzikai rankas kaip mat iškels į viršų.
Nežinau, kokia jėga už tai atsakinga, bet kiekvieną penktadienį pradedu jausti, kaip svyla šikna ir verda kraujas iš noro kažkur išeiti.
Man dar įdomus toks dalykas, ar daug žmonių, išėję trumpam į miestą, sugeba pro namų duris įžengti tik šeštadienį šeštą ryto, aplankę dešimt linksmybių zonų, mėlynom nuo įėjimų štampų rankom ir ne viena apyranke. (Antakalnio Šv. Trejybės reunion prieš porą savaičių, plačiau – gyvai).
Man toks jausmas, kad mes niekada nepasikeisim. Gal ir gerai.
Šiandien Opiumas, ryt – Pliusai. To party or not to party?
Skiriu visiems likimo broliams nuostabaus filmo (jei dar nematėt, būtinai pažiūrėkit) soundtrack’o gabalą Tomcraft – Overdose.
Pakomentuok Pirmas!