Pirmyn į turinį

Kategorija: Visuomenė

Kam skirti 1,2% paramą? Išsamus gyvūnų globos organizacijų, kurioms reikia tavo pagalbos, sąrašas

Šio įrašo tikslas – pakalbėti apie fainiausią deklaracijų sezono dalį – galimybę kam tik norit skirti 1,2% savo gyventojų pajamų mokesčio. Tų procentų vienaip ar kitaip patys negautumėt, o tie pinigai, sugulę į didesnę sumą, gali smarkiai pagelbėti įvairioms ne pelno siekiančioms organizacijoms, kurios daro daug gero.

Deklaruojant pajamas, gali iškilti klausimas – tai kam gi skirti 1,2% paramą? Kažkada kalbantis draugė užsiminė apie idėją sudaryti sąrašą organizacijų, kurioms galite skirti tuos 1,2%. Kadangi labdara užsiimančių iniciatyvų ir jų krypčių yra be galo daug, šįkart sudariau būtent tų, kurios rūpinasi beglobiais gyvūnais, sąrašą.

6 Komentarai

Apie džiaugsmo gadintojus

Yra tokia žmonių rūšis – džiaugsmo gadintojai. Visi mes turim džiaugsmo gadintojo geną savyje, tik kiekvienam mūsų skirtingai jis vystos. Vieni susivokia pradėję linkti į kraštutinumus ir susiima, kiti visiškai atitrūksta nuo realybės ir neria vis giliau ir giliau džiaugsmo gadinimo jūron.

1 Komentaras

Chebra, nebūkim krevetės

Kol esam visi jauni, tvirti, žvalūs ir sveiki, niekam nesinori kalbėti sveikatos temomis, kaip kokiems diedukams. Tik kad, deja, visgi nesam tokie jau tvirti, žvalūs ir sveiki, kaip norėtųsi ar galėtumėm būti. Bent jau ne toli gražu visi. Bet, kol dar esam palyginus jauni, yra laiko ir vietos imtis veiksmų, kad toji senatvė į mūsų kūnus ateitų vėliau negu anksčiau.

Palikite komentarą

Padėkok Mokytojui

Papasakosiu vieną tokį mano skaitytojams mažai žinomą dalyką. Penkerius savo gyvenimo metus praleidau dirbdama mokytoja. Greta kelių kitų veiklų, tai buvo mano pagrindinis užsiėmimas.

Tiesa, 2018-ųjų pradžioje pasukau kitu keliu, nes pasijutau išsisėmusi, o be to, baisiai viliojo galimybė šitam nuostabiam gyvenime išbandyti save ir kitose srityse.

Ir vis dėlto, šiandien jums trumpai papasakoti apie tą ypatingą savo gyvenimo etapą.

Tik, kalbėdama apie savo ankstesnįjį darbą, žodį mokytoja tariu nedrąsiai, nes visgi ta mokytoja buvau ne visai tikra. Dirbau ne valstybinėje, o privačioje kalbų mokykloje ir penkerius metus dėsčiau anglų kalbą ne vaikams, o suaugusiems. Mokiau bendrinės, verslo, medicininės anglų kalbos. Iš esmės, turbūt nėra tokio kurso, kurio nebūčiau išdėsčiusi. Dirbau su įvairių profesijų ir amžiaus mokiniais, grupėse ir individualiai. Didelę savo laiko dalį praleidau įvairiose kompanijose, kur darbuotojams padėdavau gilintis į kalbos subtilybes.

Dirbau sunkų darbą, pasirinkusi, ko gero, pačią lengviausią jo formą. Dėstyti suaugusiems privačioje kalbų mokykloje yra be galo malonus ir, palyginus, nesudėtingas užsiėmimas.

Kodėl?

O todėl, kad, dažniausiai už savo mokslus sumokėję patys, žmonės yra kur kas labiau motyvuoti. Jei kursus lanko tam, kad išlaikytų IELTS egzaminą, dirbti irgi nesunku, nes tikslas netolimas ir aiškus. Be to, šito egzamino rezultatas priklauso tik nuo paties laikančiojo, mokytojas tik padeda perprasti gan painią egzamino struktūrą. Jei už kursus sumoka įmonė, situacija kiek keblesnė – pinigai juk ne savi, tačiau tokiu atveju netingėti dažnai spiria atsakomybė prieš vadovus.

Šis darbas yra labai malonus dėl kelių priežasčių:

  • Dirbi su daugybe skirtingų šaltinių ir taip kiekvieną dieną mokaisi naujų dalykų.
  • Tenka pabendrauti su įvairiausiais žmonėmis. Esu dėsčiusi bankininkams, žiniasklaidos atstovams, muzikantams, pilotams, medikams, drabužių kūrėjams, you name it. Kiekvienas žmogus atsineša savo istoriją ir prie kiekvieno daugiau ar mažiau priartėji, nes valandų valandas kalbiesi apie viską, viską.
  • Edukuodamas žmones jautiesi bent iš dalies darantis tai, kas stiprina visuomenės gerovę.

Turbūt sunkiausia tokiame darbe yra tai, kad kokios 6-9 valandos tiesioginio bendravimo, kad ir koks malonus jis bebūtų, su žmonėmis išties išvargina. O kai pradėjau dirbti, nutiko kitas netikėtas dalykas – dienai einant į pabaigą man baigdavosi balsas. Vakare jau nebekeldavau ragelio, nes tiesiog nebeturėdavau iš ko šnekėti. Ilgainiui įsivažiavau ir šita problema pasidarė nebe tokia opi. Bet niekur nedingo.

Be to, norėdamas mokiniams duoti kuo daugiau, turi būti lankstus, greitai mąstyti, galvoje turėti pasirengęs daug atsakymų į klausimus ir pavyzdžių kiekvienam gramatikos ar žodyno atvejui iliustruoti.

Ir vis dėlto, šitoks mokytojo darbas yra pakankamai lengvas. Nes:

  • Nereikia rengti pamokų planų.
  • Nereikia pildyti dienyno.
  • Nereikia su kolegomis konkuruoti dėl krūvio.
  • Nereikia užsiimti dar nesusiformavusio žmogaus ugdymu, pakanka dėstyti dalyką.
  • Nereikia prisiimti atsakomybės už mokinių baigiamųjų mokyklos egzaminų rezultatus, o tavo, kaip mokytojo gerumas nėra vertinamas pagal tokį sausą kriterijų.
  • Nereikia bendrauti su įnoringais mokinių tėvais ir klausytis pasakojimų, kokia puiki ir talentinga special snowflake yra jų vaikas ir kaip mokytojui kažkas negerai, jei to puikumo neįmato.
  • Nereikia dėstyti didesnei negu 10-ies žmonių grupei.
  • Nereikia tvarkytis su į mokyklą iš namų parsineštais probleminių šeimų vaikų skauduliais.
  • Nereikia tvarkytis su patyčiomis ir nedrausmingumu klasėje.
  • Nereikia baimintis, kad mokiniai iškrės kokį pranką, kuris visiškai išmuš iš vėžių.
  • Nereikia tęsti mokslų su žmonėmis, su kuriais dirbti nepatinka.
  • Nereikia turėti auklėjamosios klasės ir atsakyti už kiekvieną besiplunksnuojančių paauglių zbitką.
  • Nereikia aukoti savo savaitgalių ekskursijoms ir svetimame mieste ar šalyje ganyti neprognozuojamo pulko jaunuolių.
  • Nereikia jaudintis, kad koks mokinys, ar neduok die, mokinio tėvas pamatys tave klube ar bare ir pasmerks, kad mokytojui tokiose vietose lankytis nedera.

Net neabejoju, kad šį sąrašą būtų galima pildyti.

Kai mokiausi VPU (dar taip vadinosi, yes, I‘m that old), praktiką atlikti nuskilo Vokietijoje įsikūrusioje Vasario 16-osios gimnazijoje. Sakau nuskilo, nes ta patirtis buvo ypatinga ir įspaudą paliko visam gyvenimui. Tarptautinė gimnazija mažyčiame miestelyje su ypatinga išeivių bendruomenės atmosfera. Maždaug pusė mokinių – emigravę lietuviai, dar pusė – vokiečiai. Kur dar tu gausi progą visą savo laiką nuo ryto iki vakaro leisti su mokiniais bei kolegomis ir dar kartu su jais gyventi tame pačiame berndrabutyje? 22 val. Internetas išjungiamas visiems – po to jau skaitykit knygas. Tai buvo pirma proga iš vidaus pamatyti, kaip atrodo mokytojo darbas, ir iš kiek skirtingų aspektų jis susideda.

Po studijų kurį laiką dar dirbau su vaikais ir paaugliais, tačiau neilgai. Ir tos pamokos buvo pačios sunkiausios. Net ir mokant vaikus ir paauglius privačiai, įsipaišydavo nemažai anksčiau suminėtų niuansų motyvų.

Sudėtingiausia dalis būdavo drausmė. Ir tėveliai. Juk kiekvienas vaikas yra ta nepakartojama special snowflake su daugybe paslėptų talentų ir kiekvieną jų reik atskirai čiūčiuot. Kai tenka popint pilną klasę tokių snaigučių ir apie kiekvieną jų raportuot, nu pareina ta kantrybė, pareina. Pasibandžiusi padraugauti su vaikais, supratau, kaip žvėriškai tai sunku. Todėl atsisveikinau su tokiomis grupėmis ir dirbau tik su suaugusiaisiais.

Kodėl taip niekada ir nenuėjau dėstyti į tikrą mokyklą? Nes I didn‘t have balls like that, štai kodėl. Nes savanaudiškai rinkausi lengvesnį kelią.

Kai buvau paauglė, su mokytojais sutariau neblogai. Bet už akių nevengiau vieno kito pašiepti, ką ten jie, vargšeliai. Dabar jie viršesni ir jų sprendimai svarbūs, tačiau jau greitai baigsiu tą mokyklą ir kursiu nuostabią savo ateitį, o jie ir liks toje mokykloje.

Ne vieną esam iki ašarų privedę, kokie mes šaunuoliai.

Jei galėčiau, grįžčiau laiku į praeitį ir vožtelėčiau paauglei sau vieną gerą už tokias mintis, kad maža nepasirodytų.

Šitos patirtys dėstant ir, ačiū dievui, su metais didėjantis košės kiekis galvoje padėjo suvokti, kokį milžinišką darbą dirba kiekvienas mokytojas. Lygiai taip pat, žvelgdama iš laiko perspektyvos, esu vis dėkingesnė ir vis geriau suvokiu, kiek daug mano formavimuisi davė tie mokytojai, kurie su manimi dirbo mokykloje. Manau, kad ne vienas bendraamžis šitai suprasdamas dabar gailisi dėl to, kokia rakštis subinėj buvo kai kuriems mokytojams ir nevertino jų darbo ir pastangų.

Jūs suprantat, tie žmonės savu noru kiekvieną dieną keliauja į mokyklos avilį ir visą save atiduoda tuntui svetimų vaikų. Manot, jie, po darbo uždarę mokyklos duris, pamiršta tuos mokinius ir su savim minčių apie juos nesinešioja? Galvojat, kad, vyresniesiems baigus mokyklą jų istorijos neužsilieka mokytojų atmintyje? Ne taip viskas paprasta. Šitas darbas yra ypatingas tuo, kad tai nėra tiktais darbas. Tai yra gyvenimas. Ir tokiam gyvenimui pasiryžti reikia turėt daug drąsos ir atsidavimo. Ir kantrybės. O dievuli, kiek daug kantrybės. Nepaisant kasdien matomų patyčių ir nepatenkintų veidų.

(Kalbant apie auklėtojus, kurie yra ne ką mažiau svarbūs – nustebtumėte sužinoję, kaip dažnai tėvai pamiršta pasiimti vaikus iš darželio.)

Šitie žmonės, pasirinkę tokį kelią, yra ne silpnesni, kaip dažnai tenka girdėti, o kur kas stipresni už mus visus.

Todėl kiekvieną kartą, išgirdus, kaip mokytojai yra viešai maišomi su purvais, mane apima siaubingas beviltiškumas.

Trūksta tų pagarbių žodžių apie mokytojus mūsų aplinkoje, oi trūksta. Visą gyvenimą negražius žodžius apie mokytojus girdėjau ir iš vaikų, ir iš suaugusiųjų. Paskutinį kartą – dar vakar. Iš suaugusio, regis, protingo žmogaus.

Ir tik kokį vieną kitą iš populiaresnių viešosios erdvės kalbėtojų kitą esu mačiusi teigiamai atsiliepiant apie mokytojo profesiją.

Madingiau yra peikt, keikt, tyčiotis. Ką ten tie durneliai, nuostabiųjų special snowflake‘ų talentus žlugdo.

Sunku dėstyti? Tai rinkitės kitą profesiją neverkšlenę!

Ne viskas taip paprasta ir tiesmuka šiam pasaulyje. Užuot abejingai spjaudęsi tokiais pasakymais, padėkokit tiems, kurie, priešingai negu jūs ar aš, pasirenka neiti lengviausiu keliu.

Ir nemaišykit mokytojų su skylėta švietimo sistema. Tai nėra tas pats. Mokytojai yra stebukladariai, kurie, turėdami tą aplūžusią sistemą, dar ir sugeba protaujančius žmones į pasaulį išleist.

Greta tėvų, auklėtojo, mokytojo vaidmuo yra nepaprastai svarbus žmogaus formavimosi procese. Ir mokytojas turi būti tas žmogus, kuriuo žavisi, gerbia ir jo klausosi. Todėl ir atlyginimai auklėtojų ir mokytojų turėtų būti tokie, kad kiekvienas jų galėtų bent kelis kartus per metus po pasaulį keliaut ir gyvent visavertį gyvenimą. Nes tik stiprus ir laimingas žmogus gali ir kitą tokį pat suformuot. Kol to nesuvoks kiekvienas, mažas ar suaugęs, ir drįs neatsakingai mokytojo vardą su purvais maišyt, į priekį nejudėsim.

Kaip kelti mokytojo autoritetą ir spręsti atlyginimų problemas, aš, deja, nežinau. Tegu bent šitas tekstas bus tie mano penki centai kelyje link to.

Aišku, kaip ir žmonių, tų mokytojų būna visokių. Ir kaip ir visi kiti žmonės, tie mokytojai nėra tobuli, kad ir kaip tokius juos trokšta matyti mokinių tėvai. Ir vis dėlto, jei pajusi, kaip tavo liežuvis verčiasi niekinti mokytoją, pagalvok, kad tai daugiausia pasako ne apie jį, o apie patį tave.

Kaip ir visur kitur, pradėti gali nuo savęs. Nesidrovėk, padėkok mokytojui, kuris prisidėjo prie to, kas šiandien esi. Padėkok mokytojams, kuriuos pažįsti už tą darbą, kurį jie daro dėl to, kad čia jie yra stipresni už tave.

Ir prisimink tai ne tik trumpam, per Mokytojų dieną, bet kasdien.

1 Komentaras

Kaip toli gali nueiti alkoholio reklamos cenzūra?

Ne vienas skaitėte mano beveik prieš pusantrų metų sukaltą straipsnį apie tai, kad suvartojamo alkoholio kiekiai visuomenėje kraupoki, o vėliau ir įspūdžius apie tai, kokių teigiamų padarinių turi visiškas alkoholio atsisakymas. Jau vėliau kartais jį vartodama vis dar manau, kad negerti dažniausiai yra geresnis sprendimas negu gerti, ypač, jei neišeina įjungti saiko režimo.

BET. Anądien pamačiusi nuotraukas su iš užsienio žurnalų išplėštais alkoholio reklamos puslapiais jau ir aš pakraupau. Žinokit nuoširdžiai ir visiškai naiviai tikėjausi, kad tie puslapiai, nu tikrai ne išplėšti iš jų, o ant jų tiesiog užklijuota informacija apie tai, kad puslapio nematysi, nes ten – draudžiamas turinys. O jau kitą pusę turėk. Little did I know, naivume, tu šventas naivume. Šiandien Ikiuke savom akim įsitikinau. Puslapis tiesiog va taip, tarsi pakliuvęs į trimečio rankas yra išdrėkstas. Just like that.

Visas šitas alkoholio reklamų draudimas primena senąją tarybinę tiesą apie tai, kad Sovietų Sąjungoje nebuvo sekso. Kažkas, kas yra, tik tas kažkas uždengtas ir jo neva nėra.

Iki šiol abejingai reaguodavau į pasisakymus, kad draudimai mūsų šalį verčia panašėti su Šiaurės Korėja. Nuvalkiotas, per dažnai ne visada vietoje naudojamas palyginimas. Nu bet blem, the shit is real. Suvokti kad iš žurnalų plėšomi puslapiai, baugoka.

Pradėjau galvoti, kas toliau? Kas nutiks, jei, pavyzdžiui, eisiu gatve su Jägermeisterio džempu? Lieps nusirengt? Išrašys baudą? Pasodins parų? O pvz. Humanose leidžia visokiom maikutėm su alkoholio simbolika prekiaut? Ar dar nespėjo apie tai pagalvot?

Taip, čia yra sliekų ieškojimas ir knaisiojimas smulkmenose, bet visi šitie plėšymai irgi yra būtent tai. Ir visi šitie draudimai verčia galvoti, kaip toli draudikai gali nueiti ir pasidaro nelabai jauku.

Šiandien dar prisiminiau įvairius muzikinius kūrinius, kuriuose minimas alkoholis. Kas ten žino, gal netrukus ir muzikos, kurioje apie jį dainuojama, klausytis nebebus galima. Smagios dainos vatgi, propaguoja galgi. Tyčia visur uždengiau tai, kas ateityje kaip ir gali būti cenzūruotina, kas ten žino. Įsivaizduokit, kad vieną dieną įsijungę Youtubę randate tai. O dabar įsivaizduokit šitas dainas ne tik su cenzūruotais pavadinimais, bet ir jų lyricsuose užmutintais alkoholinių gėrimų pavadinimais. Paniūniuokit sau. Koks jausmas? Baugoka? Nes man tai joa.

Bet jei po kelerių metų visų šitų draudimų iš tikro sumažės alkoholizmo mastai Lietuvoje, iš tikro mažiau Remygų kaimuose dubasins savo sugyventines ir vargšus vaikus, tikrai iš naujo nesuklestės pilstuko verslas ar pogrindiniai načnykai, ir tikrai jaunesnioji karta neužaugs alkoholį keisdami pigiais prastais narkotikais, aš tikrai atsiimsiu visus savo žodžius ir pripažinsiu, kad sprendimų priėmėjai buvo teisūs.

Na o kol kas, kiek girdžiu, vyksta šaldytuvų ir sekreterų farširavimas „avdrug prireiks“ egzemplioriais.

3 Komentarai