Pirmyn į turinį

Kokias visuomenės nelaimes į viešumą iškėlė istorija apie Š. Bartui mestus kaltinimus?

Visą šią savaitę klausiausi ir dairiausi aplinkui, pasyviai stebėdama daugiausia visuomenės dėmesio sulaukusių temų aptarinėjimą. Galvojau, gal patylėsiu ir susilaikysiu nuo nuomonės reiškimo. Bet kažkaip šiandien jau galutinai pratrūkau.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Mėlyna spalva pažymėti vyrų, rožine – moterų pasisakymai. Taip komentuoja vyrai ir vaikinai, kurie turi merginas, žmonas ir dukras. Regis, normalios, nekvailos moterys ir merginos.  Ir čia mes matome tuos, sakykim, dar švelnius pasisakymus, kuriuos dėstyti žmonės išdrįsta su greta jų matomu vardu. Jei dar nematėt, geriau nė nežiūrėkit, kas vyksta anoniminiuose portalų komentarų kloduose, nes gali supykinti.

Nežinau, kas iš tiesų įvyko režisieriaus Š. Barto ir dviejų jo seksualiniu priekabiavimu pasiskundusių merginų susidūrimų metu. O skubiai darytis išvadas – tarsi skubėti kimšti vos iš krosnies ištrauktus pietus. Į karštą patiekalą lengva liežuvį nusidegint. Mėgstam skubiai deginti knygas, nutraukti sutartis, išsižadėti, atsisakyti, pasmerkti. Palaukit, pakvėpuokim truputį. Įkvėpkim, iškvėpkim, o tada priimkim sprendimus.

Bet man liūdna, man skaudu, graudu, pikta, apmaudu, nežinau, trūksta net žodžių išreikšti tiems jausmams, kurie apima matant, kaip į visą šią istoriją reaguoja tiek daug žmonių. Apie smurtą prabilusios merginos murkdomos purve, keikiamos, kaltinamos noru išgarsėti, pasipelnyti.

Po velnių, tų būdų išgarsėti ir pasipelnyti yra šimtai. Ir klausimas, koks sveiko proto žmogus rinktųsi štai tokį variantą. Neabejoju, kad nelengva buvo ir ilgai teko svarstyti prieš priimant sprendimą prabilti, suprantat, kad tavo asmeninis gyvenimas dabar jau bus po kaulelį narstomas ir malonu nebus.

Jūs jaučiat, kiek nemeilės, kiek vidinės agresijos visuose tuose komentaruose?

Seksualinio priekabiavimo, apie kokį dabar čia šnekame, laimė, patirti neteko, todėl relatinti šimtu procentų negaliu. Yra tekę sulaukti fizinio smurto iš nepažįstamo vaikino naktiniame klube (ilgai buvau tikra, kad pati prisiprašiau, nes paprašiau jo nelįsti prie draugės. Galvojau, kad pati kalta, įsivaizduojat?) Yra tekę patirti psichologinį smurtą, kai tau dieną dienon sako, kad per daug nori iš gyvenimo ir menkina tol, kol pradedi tikėt, kad gal rimtai geriau užsidaryt kambary ir nieko nedaryt. Na, bet juk psichologinio smurto žymių vizualiai nesimato, tai jis kaip ir nesiskaito, ar ne?  O vidines žaizdas išsilaižyt užtrunka dar ilgiau negu fizines.

Visa ši istorija apie skriaudas, kurias padaręs kaltinamas Š. Bartas, veikia kaip lakmuso popierėlis, aiškiai į dienos šviesą ištempęs visuomenės skaudulius. Tiesą sakant, naiviai tikėjausi, kad jie ne tokie gilūs. Juk atrodo, kad kaip visuomenė vis judam į priekį, tobulėjam.

O vis dėlto. Lietuvoje mažai neįgaliųjų, nes jų nematom gatvėse, aplinkoje mažai homoseksualų, nes jiems tenka slėpti savo orientaciją, mažai priklausomybių sukeliamų problemų turinčių žmonių, nes apie šią jų identiteto dalį tiesiog nežinom, alkoholikų nėra, bet užtat eilės alkoholio skyriuj driekias per visą parduotuvę, smerkiam alkoholikus, bet patys tose eilėse stovim, vis dar nėra sekso ir nėra jo po atsirandančių padarinių, nes apie juos tylima arba vengiama žinoti, mažai ir smurto šeimose, apie kurį kažkas garsiai kalbėtų, todėl atrodo, kad jo nėra, mažai supratimo apie psichologinį smurtą, todėl jo neatpažįstam ir ignoruojam. Užtat daug savižudybių, nes šitų tai taip lengvai nepaslėpsi. Ir daug emigruojančiųjų, nes šitą skaičių irgi sunku pridengt, bet kai žmogaus nebėra, tai ir problemos kartu išvažiuoja, ar ne?

O ir atsiribojant nuo nusikaltimų, kalbant apie intymius vyrų ir moterų santykius. Paprastai ir vis dar, jau baigias 2017-ieji, bet vis dar – mergelės kurvelės, kekšės, mergšės, kvaišos, nuskintos gėlelės, kurių neva nieks vėliau nebenorės ir nebegerbs, o gėda vilksis per visą gyvenimą. O vyrai ką? Na, nieko. Nuomonė neutrali, kartais dar ir per petį patapšnojama už scorinimą. O juk abi pusės lygiavertį vaidmenį atlieka situacijose.

O dar vėliau kitokiose socialinėse situacijose, darbinėje aplinkoje moterys prabyla apie nelygybę, o vyrai kalba, kad nėra gi nelygybės, išsigalvojat, tada dar atsiranda moterų, kurios jiems pritaria ir sako, kad nu tikrai nėra, mergelės kvaišelės prisigalvoja tik.

Kai apie darbe patiriamą vadovo L. M. Zaikausko priekabiavimą mamai skųstis pradėjo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorė E. Račkaitytė, mama jai patarė pakentėti, palaukti, gal priekbiautojas aprims. Suprantat?

Na ir gyvenam taip. Vyrai skriaudžia moteris, moterys skriaudžia vyrus, vyrai skriaudžia vyrus, moterys skriaudžia moteris, vyrai skriaudžia patys save, moterys skriaudžia pačios save ir tada visi toliau skriaudžiam vieni kitus. Ir vaikštom po to tokie mažumėlę pridubasinti, su savom tragedijom viduj.

Dabar ir visada mums visiems labai neprošal būtų mokytis gerbti ir stipriau pamilti ir save, ir tą artimą savo. Nes kitaip, jei ir laukia ateitis, su gyvenimu laisvoje, į priekį žengiančioje Europos valstybėje mažai panašumų ji teturi.

O geriausiai viską susumuoja Aušros išreikšta nuomonė šiuo klausimu ir vėliau po juo pateiktas Mariaus komentaras su skaudoka statistika.


7 Komentarai

  1. Skeptikas Skeptikas

    * Reikia neužmiršti paminėti ir to, kad moterys dažniausiai nori tokių vyrų, kurie neklausia, ar galima atsegti dar vieną sagutę.
    * Statististika ne visiškai teisi, nes į ją įeina ir moterų poelgiai, todėl visko negalima suverst tik vyrams. (GALBŪT moterys elgiasi neadekvačiau ryškiau pažymėtose valstybėse).
    * Man asmeniškai labai gaila, TIKRŲ priekabiavimo aukų, kurias tokios situacijos (kai dėl santykinai smulkmenų išpučiamas toks burbulas) labai sumenkina. Ir tikrosioms aukoms lieka tik verkt apsikabinus pagalvę, bijant „neempatiškos” visuomenės. Vien pats asmeniškai žinau 3 merginas, kurios buvo TIKRAI nuskriaustos ir visos niekur nesikreipė, nes bijojo, ir liko tik vienos su ta psichologine/fizine žaizda.

    • Skeptikui Skeptikui

      * Rytu blokas vyrui primeta tam tikra elgesio patterna. Stiprus visada teisus. ¨Vyras turi kovoti uz save¨ – kovoja, kad ji kur…
      * Labai daug kas buna uzsukta aplink pinigus. Visuomene beveik vienoda, niekas neturi gero issilavinimo, niekas nera protingesnis (zymiai), gyvenimo lygis skiriasi neadekvaciai, zmones iesko kaltu, dazniausiai suranda – partneri, arba kas buna salia. Toliau ziureti pirma punkta.
      * Na Lietuvoje daug kas aplamai tik nesenei suzinojo, kad ir vaikus musti nera ok…

    • Šarūnė Šarūnė

      Reikia neužmiršti paminėti ir to, kad moterys dažniausiai nori tokių vyrų, kurie neklausia, ar galima atsegti dar vieną sagutėmis. Atsiprašau, gal galima šaltinį jūsų teiginio, nes drįsčiau labai nesutikti.
      Statististika ne visiškai teisi, nes į ją įeina ir moterų poelgiai, todėl visko negalima suverst tik vyrams. O tai kokie tie moterų poelgiai Lietuvoje ir, pavyzdžiui, Italijoje. Nes aš tai kažkaip nematau skirtumų tarp moterų skirtingose Europos šalyse.
      Galiausiai kas yra tikros priekabiavimo aukos? Kaip is viso galima taip skirstyti žmonių patirtis. O būna tikra ir netikra mirtis? Gal būna tikras ir netikras skausmas, o kaip reikia pamatuoti?
      Gal čia labai piktas ir neigiamas mano komentaras, bet jei aš patirčiai priekabiavimą ir man jis būtų nemalonus, nenorėčiau, kad kažkas ateitų ir sakytų, bet čia netikra, tau turėjo nutikti tas ir tas, o tada būtų tikra. Šiaip tai viskas neatsiranda iš nieko, tie žmonės pradėjo priekabiauti gal mokykloje, bet mes nepasakeme stop ir galiausiai gal tai tapo išprievartavimas. Manau, kad kažką keisti galėsim, kai visuomenė pradės veikti ne po žiauriaus poelgio, o prieš jį. Tad, kad nebūtų tų Tikrai nuskriaustų merginų, reikia sudrausminti tuos, kurie Netikrais skriaudžia šiandien.
      Atsiprašau is visas klaidas.

      • Sarunei Sarunei

        As gyvenau 2 metus Italijoje i metus Ispanijoje, trumpai galiu papasakoti kokie esminiai skirtumai su rytu salimis.
        – Italijoje/Ispanijoje vyrus renkasi moteris. T.y. jai svarbus, kad vyras gerai atrodytu, graziai kalbetu su juo butu idomu ir ji kazka jam Jaustu. Masina, butai, pinigai ir jega-valdzia/pripazinimas yra tik malonus bonusas. Atitinkamai elgesi ir vyrai – demonstruoti jega pasirenka futbolo aikste, o ne santykius.
        – Ant Lietuvos, vyras renkasi moteri. Nes pinigai ir jega/valdzia/pripazinimas (dazniausiai eina kartu) yra esminis svertas. Del pakankamai skurdaus gyvenimo esminis dalykas – ar sugebes vyras islaikyti seima. Santykiai paremti tokiu pagrindu tampa neharmoningi (kai tave pasirinko uz jega, ja reikia irodyti) ir nueina i suda.

    • Moteris Moteris

      Ko dažniausiai nori moterys..?? Iš kur šis pornografijos satistika paremtas komentaras? „Vyraujanti” nuomonė? Galbūt tarp vyrų ( tik pamąstymas).
      Manau, kad kai kalba eina apie santykius poroje, abipusi flirta, simpatijas ir t.t. tiek vyrai, tiek moterys tikisi drąsiu sprendimu vienas iš kito ir atsegamu sagų (kiekvienas su savais fetišais, mkay?).
      Tačiau, kalbant apie darbo santykius ir kitus asimetriškus galios prasme santykius tokių „norų” mažai, kas turi, o jei ir turi tai TIK žmogus turintis galią ir įtaką gali tokius norus įgyvendinti. O kas belieka asmeniui, kuris bijo ir negali apsiginti?
      Jausti, kad esi priremtas prie sienos ir nuo tavo sprendimo priklauso tavo ateitis? Tik čia ir dabar. Tik tak. Galbūt atsidūrei ne vietoj ir nelaiku, galbūt tikėjaisi lengvo flirto, galbūt manei, kad su jumis bus daugiau žmonių, nes taip buvo prižadėta? Et, tas naivumas. Vat ir sėdi su ta atsegta saga.
      Bet, pavyzdžiui, vis tiek naiviai einu į paplūdimį ir tikiuosi, kad niekas man nieko nepadrys, net ir su nuogo kūno provokacija.

  2. Mahila Mahila

    Jokia tokio tipo statistika niekada, niekada nebus tiksli, nes mes nežinome ir nesužinosime, kiek žmonių daug visko nepasako ir nutyli.

  3. Manau, kad pagrindinis dalykas reakcijų šaršalynėj yra tai, kad mūsų visuomenėje NORMA yra iškrypusi. Normalu čia tai, kas kitur būtų jau už ribos.
    Tai, ką mes matėm (esu jau nebe pirmos jaunystės), tai traktuojam kaip normą. Kai vos prasikalusias krūtis kaimynas- klasioko tėvas laiptinėje puola čiupinėt – ji nežino ką daryti. Suvokia, kad tai negerai, bet visai pasimetusi. Jai niekas nepasakojo, kas kitam žmogui gali būti leidžiama. Ji jauna. Ją mokė pagarbos vyresniems, bet nemokė, kas yra normalu, o kas nebe. O mokyklos – uniformų sijonų kilnojimai, veidrodukai ant bato galo… negera, nesmagu. O mokytojų reakcija – „tai gal tu jam patinki?“ arba „ mūsų laikais irgi taip buvo“…
    O kodėl jos prabyla dabar? Nes yra stipresnės. Užaugusios. Turi balsą. Turi mylimus žmones šalia, kurie paguos, užjaus ir duos į snukį tam, kuris bent žodžiu ją užgaus.
    Jei mamos, o dar geriau tėčiai pasikalbėtų su merginomis, jie pašiurptų, kokiuose nematomuose karuose kovojajų dukros bandydamos išlaikyt savigarbą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.