Šis įrašas yra gan niūrus, tad, jei bijote susigadinti nuotaiką, verčiau neskaitykite. Nors ir pasakyti žodžiai, iš kurių dėlioju piešinius, ne visada šviesiausi, tačiau juk be tamsos šviesa blankesnė.
——-
Kai man buvo 18 metų aš nebūčiau pagalvojusi, kad laikui bėgant darosi taip sunku gyventi. Nes kiekvieni papildomi metai, kiekvienos patirtys, visi naujai sutikti žmonės kaupiasi tavo galvoje ir tada vieną dieną supranti, kad joje tiek daug visko, kad, regis, toji galva gali imti ir vieną dieną sprogti.
Aš dažnai pavydžiu kvailiems žmonėms. Tiems, kurie nieko negalvoja, kuriems nieko nereikia. Dažnai aš keikiu savo protą ir atmintį, nes ši, atrodo, dievo dovana, kartais tampa didžiausiu prakeiksmu ir kančių šaltiniu. Mano galva – bičių avilys, aš vis dažniau prisimenu filmą Eternal Sunshine of the Spotless Mind ir svajoju, kaip būtų gerai, jei būtų galima tiesiog pašalinti atsiminimus ir jausmus, prakeiktus jausmus, kurie driekiasi tiek daug metų atgal.
Man nepatinka, mane kankina visas pyktis, visos nuoskaudos, įsižeidimai, visi purvai iš praeities. Visi šitie bjaurūs jausmai ėda mane iš vidaus ir aš nebežinau, kaip su jais kovoti. Kiekvieną naktį sapnuoju košmarus, o dieną juos su šiurpu atsimenu. Nemaniau, kad kai man bus 27 aš jausiuosi dar blogiau nei kadaise, kai buvo 16, kai taip jaustis buvo natūralu.
Pasiekiau tą ribą, kai mane kankina visas mane supantis pasaulis. Man nepatogu būti vienai, man nepatogu tarp žmonių, aš nebegaliu dirbti, bet nedirbti aš negaliu. Mane kasdien sekina plyštantys batai, dylantys drabužiai, vis greičiau išsikraunantis ir vis lėčiau pasikraunantis telefonas, lėtas kompiuteris, kai per karšta ir kai per vėsu ir kai per sausa ir per drėgna, per daug triukšmo ir per daug spengiančios tylos, man baisu, kas bus, kai pasensiu, jei pasensiu, baisu, nes nenoriu pasenti, bet noriu sulaukti gilios senatvės.
Man skauda dėl praeities, praeitis mane gelia, aš kartais įklimpstu į nesibaigiantį praeities vaiduoklių labirintą ir niekaip negaliu iš jo ištrūkti, aš ilgiuosi praeities ir sėdžiu gailėdama prabėgusio laiko ir žliumbiu sau teigdama, kad viskas, kas geriausia, jau buvo praeity ir nieko daugiau jau nebebus ir nebeverta stengtis. Man ant visko nusispjaut, aš nežinau, ko man reikia, aš tik nenoriu vargti, nebenoriu kankintis, kartais man atrodo, kad tik noriu palįsti po antklode ir ten tūnoti tris paras be perstojo žiūrėdama Girls ir svajodama apie ne savo, gal ir disfunkcinį, bet gyvenimą, nors jei manąjį sudėtum į serialą, kaži ar jo žiūrėdama aš jo nenorėčiau.
Aš baisiai, siaubingai nemėgstu kažko nekęsti, bet su kai kuriais žmonėmis neapykanta man atrodo vienintelis galimas santykis, bet kaip gerai gi būtų supakuot ją ir paleist velniop kokiu upeliūkščiu ar pavėjuj, bet ta neapykanta, ji gyvena manyje ir ėda, kankina mane iš vidaus ir kartais atrodo, kad jau tuoj tuoj ji prasigrauš pro mano odą ir visi sužinos, koks juodas mano vidus.
Mane žudo mano perfekcionizmas, aš nebegaliu nematyti trūkumų visame kame ir man norisi pasiimti raudoną tušinuką ir viską taisyt, kol bus tobulai, bet kaip aš norėčiau to nenorėti, nes o varge, kaip sunku taip gyventi. Aš labai gerai žinau, kaip reikėtų gyventi kitiems, bet štai dabar pati aš tiesiog nieko nenoriu, o taip smarkiai tenoriu norėti.
Mano svajonių gyvenimas ir svajonių laikas yra tas, kuriame man viskas įdomu ir kur už lango lyja, bet man nereikia niekur eiti, aš įsitaisau patogiai ir skaitau visas knygas iš nesibaigiančios namų knygų lentynos ir man nereikia rūpintis, kad reikės apmokėti sąskaitas ar vykdyt atsakomybes ir labiau už viską aš nekenčiu to, kad nebemoku susikaupti, o vis blaškaus ir bėgu ir vėl grįžtu.
——
Taip kalbėjau, jaučiausi ir rašiau vasaros vidury. Dabar viskas kur kas šviesiau, tegu nepraeina.
Skaitau ir toks jausmas, lyg apie mane… Puikiai perteikta savijauta.
Dovile, ačiū.
Vasarą radau tavo blogą, perskaičiau jį visą ir pavydėjau įdomių patirčių, sugebėjimo būti ir jautriai, ir pašėlusiai. Nes mano vasara buvo viena blogiausių: vien nerimas, savigrauža dėl praeities ir baimė dėl laiko tėkmės. Skaitydama blogą labai norėjau to lengvumo, nuotykių, pabėgt nuo savęs, užsidariusios namie su knygom ir liūdesiu.
O šitame įraše man viskas taip artima. Pasirodo, kol pavydėjau, jauteisi labai panašiai, kaip ir aš.
P.S. „realybėje” mes nepažįstamos
M., ačiū, kad skaitai. Kiekvienas džiaugsmas, manau, gyvenime visgi dažnai atsveriamas ir ne tokiomis laimingomis akimirkomis. O ta baimė dėl laiko tėkmės – baisus dalykas, labai baisus.
Kvaila taip sakyt, bet man šitas tekstas taip gerai pažįstamas ir suprantamas.
arsonist’s prayer, na kodėl gi kvaila? 🙂
Visad žinojau, jog geriausi įrašai gimsta iš skausmo ir kančios. Esi nuostabi, Mahila.
Ačiū <3
Kaip keista. Atėjau parašyt komentaro, kad tai tikrai apie mane, kad tai taip pažįstama ir štai, ne man vienai kilo tokia mintis. Geriausia, kad ir aš dabar jaučiu užplūstančią šviesą.
Šį blog’ą radau visai nesenai. Skaitau ir negaliu nustoti stebėtis ir džiaugtis. Ačiū už šias emocijas, Mahila.
Ačiū, Gabriele, už tai, kad skaitai. Tikiuosi, ir tave jau lanko geresni laikai nei tie, kurie mane pliekė tada vasarą, kai rašiau.
[…] to, šios temos atsiradimą paskatino tai, kad, pasidalinusi įrašu apie savo gūdžiai skausmingą liūdesį, kankinusį aną vasarą, iš kurio pavyko išlipt, […]