Viskas prasidėjo ašaromis. Kraunantis daiktus, bet ne dėl to, kad pasiilgsiu. O dėl to, kad šitaip, kaip buvo anksčiau, nebebus. Ir nesvarbu, būčiau likus ar ne, vistiek tektų susitaikyti, kad tie metai niekada nebepasikartos. Praeitas ruduo buvo mano psichologinio ir moralinio entuziazmo viršūnė. Ir dabar jau galiu pasakyti, taip, aš mylėjau. Taip, aš ėjau iš proto. Taip, aš jau tada žinojau, kad anksčiau ar vėliau skaudės.
Aš šitaip laukiau šito laiko. Aš taip dažnai sakau, jog atiduočiau viską už dieną praėjusių metų rudens.
Kažkas pasikeitė. Jaučiuosi žmogumi, kuris dar neturi savo vietos. Ten Jau nebesijaučiu kaip namie, čia – Dar ne.
Ir vėl, po velnių, vėl mano jausmai blaškosi, nežinodami, kur pasidėti. Aš nežinau, ko aš noriu. Žinau tik tiek, kad vėl nebeturiu Priežasties. Vėl nebeturiu Kažko, kas mane skatintų tobulėti. Ir verkiu. Daug daug. Žinai, aš visada juokdavausi iš Mergaičių, iš žmonių, kurie sugeba apsiašaroti filmo metu, ar klausydami muzikos. Aš buvau nejautri. Aš buvau žmogus, kurį buvo sunku išmušti iš vėžių.
Žinai, aš dabar pati tapau ta jautruole, kuriai dažnai skauda. Anksčiau mane kankindavo dideli dalykai, kuriuos aš iškęsdavau.
Dabar aš raudu dėl smulkmenų. Man gėda dėl to, kuo darausi. Man gėda, kad tampu tuo, ko labiausiai negalėjau pakęsti.
Visgi esu dėkingą už tą spyrį į užpakalį. Aš nebesu karalaitė ant žirnio. Dabar mes keturios, tik nežinia, kiek tų žirnių.
Gaila, velnioniškai gaila, bet turbūt baigiu prarasti visas savo paslaptis. Taip norisi kurti naujas
Yra ir gerų dalykų. Mano žmonės manęs nepalieka. Mano žmonės mane pasiekia nesvarbu, kur būtų – Panevėžy ar Berlyne. Baigėsi blaškymasis, šis tas nusistovėjo. Nebereikia rėkti vieniems ant kitų, nes akimirkos yra brangios. Atėjo laikas, kai aš daug meldžiuosi už Savo žmones.
O dabar, o dabar man labiausiai beprotiškai reikia rankų. Turbūt atėjo tas laikas, kai galiu į save įsileisti moterišką trapumą. Gal ir susitaikysiu su tuo.
Man taip baisu dėl savo bevališkumo. Ir klaikiai sunku neturėti Kažko, į ką galėčiau nukreipti mintis. Kad Gyvenčiau, aš privalau būti įsimylejusi. Nors truputi.
Duok man Viltį ir aš paversiu tave karalium. Duok man.
‘Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jei atiduočiau kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, nieko nelaimėčiau’. 1Kor 13:3
Dntel – Rock My Boat
Pakomentuok Pirmas!