Pirmyn į turinį

Apie stogo rovimą, meilę filmuos ir realybėj bei tobulus gyvenimo scenarijus

Ko gero jau ne sykį minėjau, kad vis stipriau ir dažniau jaučiu tai, ką įvardiju stogo rovimu. Pamenu, kai susipažinau su viena buvusia meile, aplink buvę žmonės mane vis bandė įspėti “geriau tu su juo neprasidėk, jam rauna stogą”. Ir nesupratau tada, mielieji, ką jie norėjo pasakyti. Maniau, tiesiog taip įvardijamas buvo tada jo vėjavaikiškumas ir neatsakingumas. Visgi ne. Tai yra šis tas daugiau. Aišku, toji meilė baigėsi greitai, lengvai ir neskausmingai, kaip ir jos visos mano gyvenime, bet iš jos atsinešiau tam tikrą supratimą apie tam tikrus dalykus.

Tą būseną apsakyti sunku. Pasireiškia ji keletu požymių, kurių pats žaviausias bei tuo pačiu grėsmingiausias – kai jau ir pats nežinai, ko iš savęs tikėtis. Ir nežinia, ar tavo neišsitekimas savam kaily pasibaigs tatuiruote ant krūtinės, ar metų savanoryste Kambodžoje.

***

Visi kalba apie meilę. Jau ne vienas sako, kad romantiniai filmai ypač žalingi tam, kas vyksta tikrų žmonių tikruose tarpusavio santykiuose. Nes filmuos viskas dailiai, o dviejų kambarių butuke, kurį dažniausiai dar tenka dalintis su kambarioku, tūnančiu už sienos, senos statybos name krasnūchoj dailiai gal išeina ir ne visada. Nes filmuose jie visada žino, ką reikia sakyti, o mes jau pastebėjome, kad romantiškos dejonės ir klejonės lietuviškai dažniausiai skamba mažų mažiausiai komiškai.

Tie, kurie jau nebekalba apie meilę, kalba apie poravimąsi. Tik paprastai tie, kurie daugiausiai kalba, mažiausiai poruojas. Nemažai ir tokių, kurie kalba mažai, bet niekada nemiega vieni.

Yra ir tokių, kaip aš. Tokių, kurie susižavi šimtus kartų per gyvenimą, niekada nesugeba apsistoti vienoje vietoje ir baisiai greitai viską pamiršta. Ir visada sau bedūsaudami naiviai tiki, kad gal jau dabar tai bus joa, bet joa niekada nebūna. Ir užuot virkavę jie stebi savo draugus ir pažįstamus, jaukiai bemurkiančius savo inkiluos ir džiūgauja, kad, laimei, dar ne joa. O sekmadienio vakarais kažkur pameta sveiką protą, dairosi po savo vienišus namus ir dūsauja, kad gal visgi ta vienatvė ir nėra tokia žavi. Pirmadienio rytais jie gimsta iš naujo, pamiršdami ir užbraukdami visus idiotus, įkalintus tuose inkiluose.

Kai mes kalbamės, vis pajuokauju, kad, kadangi jau mokslus baigėme, dabar tobulas scenarijus būtų susirasti rimtus kostium(ėli)o reikalaujančius darbus, pasiimti paskolą butui perkūnkiemy (pasirodyti prieš gimines) bei dar vieną – šių metų mašinai (pasirodyti prieš kaimynus), prisigimdyti vaikų ir gyventi gyvenimą. Tada mes labai juokiamės, sudaužiam taures ir giliai viduje sau prisiekiam taip niekada nedaryti.

Pakomentuok Pirmas!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.