o kaip aš nemėgstu šito laiko. kai niekas neskambina. kai net prakeikti turkai nesibrauna į mano pasaulį. kai žmonės sėdi kažkur sulindę, nieko nenori, arba nori tik nejudėdami į priekį toliau įprastai leisti laiką, kai žmonės neperka naujų rūbų, neskaito kitų knygų, gyvena senomis idėjomis, kai kalba tik tam, kad kalbėtų, nes reikia juk kažką pakalbėt, kai jau šitiek metų klauso tą pačią muziką, nesitvarko namų, nes juk neapsimoka, susipažįsti su žmonėm, su masėm žmonių, bet jie neintriguoja, o penkiolikmetės sako, kad jas myli ir žiūri į akis, nes mat, tai Tikra. aš esu piktas, irzlus, legvai susierzinantis žmogus, aš savanaudė, egocentrikė, bet visgi nesu savim patenkinta, supranti? aš pavydžiu tom penkiolikmetėm, kartais pavydžiu, nes naivumas irgi turi savų privalumų. ir kai niekas nebestebina, nebeveikia ir nedomina, tai jautiesi kaip akmenukas. mėtaisi velniai žino kur ir kodėl. ir niekam nepriklausai, nors ir savinasi kažkas. o dar būna, kad suintriguoja, bet parodo savo menkumą ir atsibosta. atleiskit, bet aš negaliu pakęst bukumo. o vis dar yra žmonių, kurie nesugeba įžvelgti intrigos. jie nemato paslėptų siekių, nemoka skaityti tarp eilučių, jie nesupranta elementariausio žodžių žaismo.
dar yra liūdna, kad Mylėtas dabar tesukelia gailestį. o dar liūdniau, kai mokaisi 12 metų, o tada nueini, pasėdi trejetą valandų ir suvoki, jog susimovei.
aš jaučiuosi it prisirpęs vaisius, kuris krykštauja iš noro būti išspaustas. arba bomba, kuri laukia, kol sprogs. duokit man Priežastį ir Motyvą. ir tada pamatysit, kas bus.
Foje – Mes laimingi Visai
12 metų… bet ar visi tikrai buvo sąžiningo mokslo? turbūt nelabai… :). O klaidos grūdina. neverta nusiminti. Tikrai. Be to pradžia visada sunki.
P.S. o aš tai turkų nemėgstu… 😀