Skip to content

Aš nekenčiu Naujako

Dar vienas įdomus faktas iš mano gyvenimo yra tai, kad aš žiauriai nemėgstu Naujako. Kasmet su siaubu jo laukiu. Mielai paspausčiau mygtuką „Skip“ ir iš karto persikelčiau iš gruodžio trisdešimtos į sausio antrą. Tikrai, nejuokauju.

Taip, aš mėgstu juokais dar rugsėjį klausti, „Tai kur naujus?“, bet iš tikro tai dažniausiai man nusispjaut, kur tuos naujus.

Viena naktis metuose, kuomet miestas pilnas klykiančių bepročių, kuomet viskas visur kainuoja kosminius nesuvokiamus pinigus, kai vakarą prieš parduotuvėse nusidriekia eilės iki vaisių skyriaus, žmonės vežimais perka gėrimus ir bengališkas ugneles, o takso išsikvieti neįmanoma, tad tenka strigti kur nors ten, kur visai nenorėtum būti.

Visi tie ypatingi vietų pasiūlymai („Vieta prie stalo, šventinė programa (gyvai atliekama dueto „4Fun“ muzika („Country Roads“, „Whatever Will Be, Will Be“ lietuviški koveriai ir „Svajoklis“ bei „Ilgas kelias“) ir trečiarūšis renginių vedėjas Aleksas su raudona varlyte), užkandis ir taurė šampano – tik 99,99eu, paskubėkite!) verčia tik paklausti “Is this real life?”

Naujakas man asocijuojasi su didžiuliu bardaku, patvinusiom jūrom alkoholio, miniom žmonių, besišlaistančių po visus kampus, šiukšlėmis, triukšmu, beprasmybe ir ant pritryptos baro žemės besimėtančiais paltais, kurių kabliukai nutrūko jų kominiams savininkams nerangiai mėginant juos pakabinti.

Be to, aš labai labai bijau fejerverkų. Jei vyksta šventimas kažkur namuose, dažniausiai lieku viduje ir neinu į lauką jų žiūrėti, nes man tiesiog baisu. Stebėti juos danguje man kažkaip yra nulis emocijų. Visai nieko, bet neaikčioju ir neleipėju iš susižavėjimo. Užtat mane baugina vien mintis apie tai, kiek nelaimių neatsakingai elgiantis su jais galima prisišaukti arba visai netyčia tapti jų aukomis. Apskritai nesuprantu žmonijos pomėgio į orą ištaškyti tiek pinigų, sorry. Nu gal ir gražu, bet tikrai neverta. 2011-uosius sutikusi Berlyne apie 2val. nakties metro ir traukiniais grįžinėjau namo, o žmonės kaip išprotėję mėtė fejerverkus ir bombioškes tiesiog požeminėse stotelėse ir po atvažiuojančiais traukiniais. Buvo tikrai labai, labai baisu.

Dar vienas labai blogas Naujakas buvo kai šventėme Molėtų rajone, prie Bebrusų ežero. Iš dangaus krito lietus, sniegas, ašaros ir vanduo visi iš karto, o matomumas vairuojant buvo tragiškas, tačiau kažkaip pavyko pasiekti įvykio vietą. Buvome išsinuomavę namelį, kurį nuomavę šeimininkai tikino, kad šilumos tikrai netrūks. Nors dar prieš mums atvažiuojant buvo kūrenamas židinys, namukas taip ir neįšilo, tad buvo žiauriai, nežmoniškai šalta (tūlikas, aišku, buvo kitame namuke, kurį pasiekti buvo įmanoma tik perėjus lauką). Nepadėjo net stiprieji gėrimai. Aj, dar be kita ko, apsinuodijau. Taigi, tobulas rinkinys – stingdantis šaltis, veikti atsisakęs skrandis ir super mega girti draugai, kurie kas penkias minutes rėkė „Nemiegoook“. Kai atėjo rytas, nuoširdžiai džiaugiausi, kad viskas pagaliau baigėsi.

Bet štai su Naujaku man asocijuojasi du labai neblogi kūriniai.

Nick Hornby knyga „A Long Way Down“. Keturi vienas kito nepažįstantys nuo aukščiausio Londono pastato nušokti pasirengę britai  Naujųjų naktį susitinka ant stogo ir pradeda kalbėtis. Kai klausiau BBC audio knygos, kurią įgarsino profesionalūs aktoriai, kartais užsižvengdavau balsu. Labai rekomenduoju. Yra ir filmas. Visai nieko, bet knyga – kur kas geriau.

Filmas „200 Cigarettes”. Man tai yra vienas geriausių visų laikų filmų apie šventes. Ben ir Casey Affleck, Elvis Costello, Janeane Garofalo, Kate Hudson, Courtney Love, Christina Ricci ir dar daug kitų aktorių įkūnytų herojų bando įsimintinai pasitikti naujuosius. Žiūrėčiau over and over again. Baisiai didelės išliekamosios meninės vertės neieškokit, tiesiog mėgaukitės.

O mane pradanginkit kur nors, prašau, kur ramu ir nėr chaoso, kad atsibusčiau ir jau būtų šviesus rytojus be kieme besimėtančių nusproginėjusių fejerverkų griaučių.

13 Comments

  1. Ponas Voldemortas Ponas Voldemortas

    Atsiprašau, bet virsti dar vienu bumbančiu, viskuo nepatenkintu, „visi blogi, o tik aš geras” tipiniu lietuvio atvaizdo pavydžiu. Tiesiog. Nešvęsk tų naujųjų. Lik namie ir ramiai išgerk arbatos. Į parduotuvę nueik gruodžio 29, kad nereikėtų lankytis paskutiniąją mėnesio dieną. Fejerverkus ištverk, na nes ne viena tu gyveni ir manau daugumai vis dėlto tie fejerverkai patinka. Po jų eik miegoti ir štai, jau sausio 1.
    Kadangi naujieji tau kaip ir nelabai šventė, tai linkiu ne gražių švenčių, o gražių dienų ir mažiau bumbėjimo bei asmeninio tobulėjimo.

    • Mahila Mahila

      Mileas pone Voldemorte, nemanau, kad teisinga sakyti, kad kažkuo tampu, jei ši pozicija nesikeičia jau daugybę metų.

      Pastebėjau, kad daug žmonių teigia, jog mėgsta, kai žmonės sako tiesą. Tačiau tik tada, jei ta tiesa faina ir pozityvi. Jei tiesa išreikšta su nusivylimu (nesvarbu, kad visiškai nuoširdžiai), ji vadinama bumbėjimu.

      Prašau nepamiršti, kad čia visgi, visų pirma, yra asmeninis blogas asmeniniams jausmams ir pozicijoms išreikšti.

      Gražių dienų ir tau. 🙂

  2. Man įsimintiniausi trys naujųjų metų sutikimai:

    1.) man ir draugams/-ėms maždaug po 16 metų, klausom LMP, Frekenbok ir šokam kambaryje;

    2.) sėdu į paskutinį autobusą, važiuojantį iš Alytaus į Vilnių, ir grįžtu pas merginą, turim butelį šampano ir dvi dėžutes aštrių Pringles traškučių, šampano kamštis lūžta, todėl bandau nuskelti butelio kakliuką veržliarakčiu, viskas baigiasi tuo, kad buteliui dužus susipjaustau delną, bet tai nesvarbu;

    3.) nuomojamam bute su kambarioku kviečiam draugus ir drauges ateiti pas mus švęsti naujų metų, bet labai daug žmonių sako, kad greičiausiai neateis, o pasirodo, kad ateina visi ir dar draugų atsiveda, o per šokius stage dive’inu nuo spintos ant žmonių 😉

    • Mahila Mahila

      Aš visus įsimintiniausius aprašysiu kažkada vėliau. Yra buvę ir visai neblogų tokių. Bet tai nusiteikimo prieš naujus nesumažina.

      Kaip baigėsi šuolis nuo spintos? Ir, atsiprašau, kokia ten spinta turėjo būt ar kiek tu sveri, jei iš viso pavyko toks manevras? 😀

      • Perskaitęs tavo komentarą net apžiūrėjau tą spintą. Ji maždaug 1,80 metro. Šalia jos tokia lentyna stovi, ten yra tokia kaip žema spintelė, tai pasilipau ant jos, kiti padėjo užsikarti ant spintos viršaus, ir tada kažkokiu būdu man pavyko nesusidaužiant galvos nušokti nuo spintos ant žmonių. Šuolio į aukštį, aišku, visai nebuvo 😉

        • Mahila Mahila

          Pagavo, ar Mandragora style?

  3. ghost dog ghost dog

    Naujuosius sutikau visaip. Su mama ir balta mišraine bei degančiu kaimynų balkonu (tavo baimė fejerverkams – pagrįsta); su menkai pažįstama mergina žiūrint Lord of the Rings; darbe (šokant su bosu ant stalo); bėgant gatvėje per lietų… Ne itin suprantu šios šventės esmės ir pompastikos. Bet man visada savotiškai patiko apmiręs sausio 1-osios rytas, ant žemės besivoliojantys blizgučiai ir fejerverkų tubelės, kurie tarsi simbolizuoja viso šventinio kičo pabaigą.

    • Mahila Mahila

      Taip. Tas rytas išties toks kažkoks. Keistai magiškai. Reikės į jį įsižiūrėt šiemet.

  4. Jau n metų naujus sutinku viena (nes visi švenčia) namie su šuniu (nes bijo fejerverkų). Tiktum į kompaniją.

    • Mahila Mahila

      Bijotumėm kartu šu šuniu. 😀

  5. Negaliu ir aš pakęst to chaoso, niekada niekur neinančių rajono gyventojų atsigrūdimo į miesto centrą ir nesuvokimo į kurią pusę sukasi žemė, alkoholizmo jūros and so on. Jau kelerius metus svajoju per naujuosius nueit miegot 23 val. ir išvengti visko, ką čia aprašei. Vieną kartą yra pavykę – buvo neapsakomai geri Naujieji.

  6. Skaitytoja Skaitytoja

    Kaip tik bandžiau draugams paaiškinti kodėl nemėgstu Naujųjų ir kodėl yra labai normalu jų nešvęsti. Fejerverkų taip pat paniškai bijau, bet ir apskritai visas tos dienos “bumas” yra dirbtinas. Netikiu Naujųjų metų pažadais, o visi aplinkui tik ir žada, ir žada…vakaras pripildytas melo.
    Vakarėliai neaiškioje kompanijoje, perdėtas alhoholio pilymas be reikalo. Ne žmonės, o gyvulių banda.
    Smagu žinoti, kad ne vienai man ši šventė nelabai ką reiškia.

  7. Ieva Ieva

    Aš taip nuoširdžiai džiaugiuosi, jog vis daugiau žmonių atsiranda, kuriems ši bereikšmė simbolika nepatinka lygiai tiek pat, kiek man. Ganėtinai keista, jog būdama vos 18-likos taip nemėgstu tokios paaugliams stogą raunančios šventės. Nesuprantu nei tos pompastikos, nei noro tiesiog nusilakt. Ačiū, Mahila, kad padedi nesijausti tokia “nuobodyla”, kuriai nepatinka Naujieji. Tiksliau jų šventimas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.