Bėgi bėgi bėgi, verties per galvą, leki, skubi, ragauji dangiškus migdolus pilna burna užsigerdamas gulbės pienu, ir tada ateina akimirka, kuomet supranti, kad gana.
Nepažįstamas jausmas? Tuomet, nepyk, bet, dar negyvenai.
Gerus dalykus reikia labai saugoti, vertinti ir su jais elgtis tinkamai. Negalima geriems dalykams leisti slysti pro pirštus ar atmestinai numesti kur kampe. Gerų dalykų pilnas mūsų gyvenimas, bet tokiomis dangaus dovanomis, apie kurias kalbu, palepinami ne visi mirtingieji.
Užvis didžiausia laimė – sugebėti tai suprasti laiku.
Burtas mestas, dabar – tyla. Bet ji – labai šviesi.
Pakomentuok Pirmas!