Pirmyn į turinį

Apie rudenį bei amžiną katės ir pelės žaidimą

‘Įsivaizduokim: berniukas nori bendrauti su mergaite. Ji jam baisiai patinka. Mergaitei berniukas irgi baisiai patinka, bet pagal visuomenines taisykles ji privalo, net jei nenori, maivytis, kad berniukas jos siektų ir imtų ją vertinti. Abu verkia į pagalves vakarais. Pozityvu čia būtų tik tai, kad abu, kol maivosi, turi laiko pagalvoti nuodugniau – bet taip dažniausiai neatsitinka. Nes mergaitė iš principo maivosi, o berniukas iš principo siekia. Tai žaidimai. Primityvioji psichologija.

Mano katinas irgi vejasi tik tą daiktą, kuris ridenasi nuo jo kur nors po sofa. Bet mano smegenys berods labiau išsivysčiusios nei katino. Aš galiu rinktis, kokiomis taisyklėmis vadovautis.

Apžvelkime, kaip galėtų būti. Berniukas nori mergaitės, mergaitė nori berniuko. Jie, taikios ir subrendusios asmenybės, apie tai sau romantiškai kalbasi, ir tas laikas, kuris pirmajam variante buvo skirtas ašaroms į pagalvę, yra panaudojamas vienas kitą pažinti. Visi laimingi, ir štai du sveiki visuomenės nariai – ramūs, darbingi, be nepilnavertiškumo kompleksų, be neurozių, be depresijų. Gulim sau saulėkaitoj ir valgom apelsinus.‘

U. Barauskaitė

Matai, aš ne tik, kad nemėgstu žaist šituos žaidimus, bet dar ir nemoku. Todėl visą laiką ir baigias viskas susifailinimais. Arba taip jau išeina, kad pati to nesuprasdama maivaus. Bet, žinoma, viskas tuomet išeina natūraliai, ir, jei jau spyriojuos, reiškia, man neįdomu. Kartais, kai kokį vakarą pareina visiškos vienatvės lomkės pradedu mąstyt, koks trumpas gyvenimas ir kokie beprasmiai visi tie durni žaidimai, kad, užuot spyriojęsi žmonės galėtu sau ramiai šiltai gyventi pamylėti ir laimingi. Bet tada ateina rytas ir vėl į karą.

Šiandien man rudenis, šiandien aš irzli, man nesiseka sutvarkyti reikalų, kuriuos reikia sutvarkyti immediately, man lūžta nagai, man velias plaukai, aš darau rašybos klaidas ir man slogu. Persimiegojau gal, nežinau. Miegot patinka labai, nes kai miegu, man nereikia būti atsakingai. Man šiandien ne daugiau kaip 10 metų, aš vaikas, nesusipratęs vaikas, šaltą lapkričio popietę paleistas į lauką be kepurės.

2 Komentarai

  1. och, tie žaidimai. retkarčiais užvirina kraują, bet daug dažniau nuo jų vimtelt norisi. kam to maivymosi? manau, ir be jo santykiai gali būti nenuobodūs ir pilni nuotykių;)

  2. Na aš ir taip manau, bet gyvenimo patirtis parodo, kad be jų neįmanoma. :}

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.