Pirmyn į turinį

Pradedu tikėti

Iš tiesų, kažkas darosi. Teisingai sakoma, kad jei tu neieškai nuotykių, tai jie patys tave susiranda.
Taigi, sėdėjom šeštadienį mieste ir  nuobodžiavom, kai staiga paskambino Vyrija. Na, viena mano labai didelė ir sena meilė.  Mmmm, smulkiai nepasakosiu, kas buvo toliau, bet Įvykis baigėsi tuo, kad lietui pilant kaip iš kibiro jis mane vežė namo, ‘Guns & Roses’ tyliai grojant ‘Don`t You Cry’. Sėdėjom dviese mašinoje ir šnekėjomės. Nors ir tikino, kad jam sekasi kaip niekad gerai, nepavyko nuslėpti liūdno žvilgsnio – pasikeitęs, ramus, rodos, kažkuo nusivylęs, įskaudintas. Ne toks, kokį tada, žiemą, aš jį įsimylėjau. Beviltiškai.
O dabar suprantu – laikas niekada nepamiršta atiduoti skolų. Tą vakarą man buvo atlyginta už tas skaudžias ašarų naktis. Ir po šitiek mėnesių man nebeskauda. Nes tada jokios meilės būti negalėjo. Jau tikiu.

Reklama:

‘Don`t you cry tonight…I still love you baby. Don`t you cry tonight – there`s a heaven upon you…’

2 Komentarai

  1. need2talk need2talk

    sakyk ka tu nori, bet ir parasyta nuostabiai, ir apskritai gerai, kad pagaliau visa tai eina i pabaiga..:)

  2. informologe informologe

    o taip. tie tikrieji nuotykiai.

    saliutas ir fanfarai. ryt viskas bus (dar geriau).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.