Vakar buvau kine. Prisipažinsiu gėdingą faktą – nors mėgstu europinį kiną, kartais mane nuo jo atbaido faktas, kad reikės įdėmiai skaityti titrus. Vakar supratau, kad, kai esi žemo ūgio ir prieš tave, kaip tyčia, atsisėda moteriškė su paukščio lizdo šukuosena, the struggle becomes real. Beje, kartais kine rimtai nesuprantu, kodėl kai kurie žmonės jaučia nenumaldomą poreikį laidyti garsius komentarus. Matyt, prie tamsos drąsiau, o namie jų nieks neišklauso. Et.
Kaip įmanoma vengdama spoilerių, trumpai pasidalinsiu įspūdžiais.
Trumpai apie siužetą. Septyni ilgus metus vienas kitą pažįstantys draugai susiburia pas vienus iš jų vakarienės. Ir nutaria pažaisti žaidimą – visas vakaro metu kiekvienam atėjusias žinutes skaito kartu, į skambučius atsiliepinėja įjungę garsiakalbį. Jei gyvenat paslaptingą gyvenimą, trumpai įsivaizduokit, kas nutiktų, jei jūsų telefono turinys vienam vakarui taptų viešas.
Filmas įtraukia ir nepaleidžia iki pat pabaigos – net nepastebėjau, kaip prabėgo pusantros valandos, absoliučiai visą laiką buvo įdomu sužinoti, kas bus toliau. (Šis aspektas kine man labai svarbus, o neįdomumo viršūne šiemet laikau visų išgirtąjį „Patersoną“. Pastarojo tipo filmai tikrai ne man, atsiprašau visų jo gerbėjų.) Būna komedijų, kuomet žiūri ir supranti, kad kūrėjai mėgino sudėliot komišką sceną, tačiau juoktis nesinori. Čia, visgi, juokiausi ne kartą, o šypsenai išspaust pakako subtilaus humoro be didelių Holivudo komedijoms būdingų šou.
Filmo temą, nors ši ir atrodo paprasta, sugadinti ir neskoningai pateikti būtų labai lengva, tačiau čia ji išnagrinėta subtiliausiu būdu, neperspaudžiant. Jei žiūrėsit ne vieni, diskusija po filmo neišvengiama.
Tikrai rekomenduoju, smagus, įtraukiantis, ne visada nuspėjamas filmas. Aprašyti ir rekomenduoti nusprendžiu tikrai toli gražu ne viską, ką pažiūriu.
Pakomentuok Pirmas!