‘Štai taip norisi išbėgt į lauką ir klykt iki nebegalėjimo, apsiverst aukštyn kojomis tūkstantį kartų, nusiraut visus plaukus ir tik staugt ne savu balsu. Apatija ir nesveikas vidinis įniršis. Iš kur? Neaišku. Izoliuokit mane, nes dabar aš nei vietoj nei laiku.
Aš tokia pasimetus, kokia niekada nenorėčiau būti.’
Rašyta 2009 Liepą.
Man skauda, man negera, man ilgu ir slogu. Esu tik aš ir visas kitas likęs pasaulis, kaip du atskiri ir nesusiejami vienetai. Net verkt padoriai nemoku, po velnių.
Pakomentuok Pirmas!