Pirmyn į turinį

Žyma: Berlin

Lietuvaičių nuotykiai Berlyne

Laikas bėgo, ir pagaliau, daugiau nei po metų pertraukos, išties pribrendo laikas sugrįžti į savo miestą – Berlyną. Dar balandį visai netikėtai įsigijome bilietus ir tikrai negalvojom, kad taip greit ateis laikas sėsti į autobusą (taip, kelionei pasirinkome, vieną labiausiai kantrybę ugdančių būdų, tačiau, kai Vilnius-Berlynas-Vilnius su visais mokesčiais kainuoja mažiau nei išvyka į Klaipėdą, sunkoka atsispirti). Beje, ir dabar rašau sėdėdama stebėtinai patogiame autobuse.

Keliavome dviese su draugu, kuris čia dar nebuvo lankęsis, o štai aš tiesiog grįžau į klaikiai išsiilgtus namus, kuriuos turiu jau tikrai ne vienus. Lūkesčiai buvo neapibrėžti ir, ko gero, kiek skirtingi, bet, žinoma, abu troškome per tas septynias dienas nuveikti ir pamatyti kaip įmanoma daugiau.

Pirmoji diena.

Visą naktį miegojome kelionėje, tad, 6 ryto pasiekę kelionės tikslą, papusryčiavome vienoje iš tūkstančių vietos kavinukių, išgėrėm kavos ir netrukus įsikūrėme mano senuosiuose namuose. Perpiet pakėlėm Aperol Spritz taures už mūsų laukiančius įspūdžius ir žvalūs energingi jau lėkėm eksplorint miesto. Nusprendžiau draugui greitai aprodyti svarbiausias turistines vietas, tad iškart patraukėm į Humboldt universitetą, kuriame mokiausi, prisifotkinom ir pasižiūrėjom performansų prie Branderburgo vartų, pasivartėm pievelėj prie Reichstago, paliūdėjom prie holokausto paminklo ir, žinoma, išnaršėm nuostabųjį Potsdamer Platz pastatų kompleksą. (Šopingo išvengti nepavyko). Toliau patraukėm į Tiergarten, kuris savo estetiniu vaizdu pernelyg nesužavėjo, bet paganėm akis į superčiotkus medžius (florofilija all over again) ir smagiai pasiurbčiojom vyno antyčių apsupty. Vakare buvom tokie nusikalę, kad kritom tiesiai į lovas.

Antroji diena.

Kadangi draugas sukasi mados pasaulyje, o aš irgi nevengiu paganyt akis į gražius skudurus, tądien pirmoji lankytina vieta buvo Darklands parduotuvė, įsikūrusi tarp daugybės pramoninių pastatų ir sandėlių (atsakau, peizažas it Žemuosiuos Paneriuos). Užtat tai, kas mūsų laukė viduje, tiesiogine to žodžio prasme atėmė amą. Radom išskirtinai gero skonio rojų (o gal ypač stilingą pragarą, kaip pažiūrėsi), kuriame pradėjo kaltis sparnai. Baltos orchidėjos ant prekystalio, baltas interjeras, ant štangų sukabintos pakabos ir nuostabi muzika. Jei, kaip mums, tobuliausias stiliukas yra kažkas panašaus Dirty Flaws blog‘ą, suprasi, kame tą rojų ten įžiūrėjome. Aksesuarų kainos – nuo 150eu, batų bei rūbų – proporcingai kylančios į viršų, tobulai išdirbta oda ir plienas – kai užaugsiu, noriu šopintis čia. (Tik, aišku, dar reikėtų rimtai suliesėti iki xxs dydžio, bet dėl tokių aprėdų – verta.)

Vėliau keliavom pasiganyt į Šarlotenburgą, nes, pusę metų gyvendama Berlyne, taip ir nesugebėjau išvysti žymiųjų Šarlotės rūmų. Rūmai kaip rūmai, proporcijos – įspūdingos, bet esu išlepęs keliautojas – man didesnį įspūdį daro Vienos grožybės, su kuriom viską nevalingai lyginu.
Kita stotelė – East Side Gallery, kur privaloma foto prie besibučiuojančių Brežnevo ir Honekerio, apsidairymas Warschauer stase rajone, kur įsikūrę didžioji dalis Berlyno klubų ir žvilgnis į didmiestiškai purviną Spree upę. (Mano mylimas Watergate klubas iš išorės vis dar atrodo it nudrengtas sandėlys. Šįkart į vidų nėjom, nesuviliojo headliner‘iai.)

Vakarinė programa – Berghain‘o klubas, tiksliau, Panorama Bar, kuriame, žmonės šneka, būnant Berlyne, neapsilankyti – tikra nuodėmė. Eilė, stebėtinai trumpa (laukėm tik ~45min), apsauginiai kaip visada itin kruopštūs („Brangieji, jums tikrai yra 18?“), muzika – valio, garsas – taip pat, šokom iki išprotėjimo, bet kažko trūko. Turbūt to mano mėgiamo savumo jausmo, kur visi vieni kitus pažįsta ir nebijo atitraukti akių nuo savo šmutkių bei pasileisti plaukus. Grįžom 7-tą ryto, vienok.

Trečioji diena.

Po vakarykščio klubinėjimo miegojom giliai it slibinai, tad šios dienos klajones pradėjom gerokai popiet.
Parke prie namų įsikūręs didžiulis baseinas buvo puikus vaistas po vakarykščių džino degustacijų, o į savo atostogų programą įtraukėm vasarai privalomas maudynes ir taškymąsi vandeny.

Vėliau patraukėm į Alexanderplatz pasižiūrėt seilų Kaufhof galerijoje bei Alexios prekybos centre. (Neneigsiu, kelionės metu įsigijau krūvą šmutkių, mėgstamiausia spalva – rožinė.) Be jokios abejonės, pasirinkimas – puikus, kainos – kur kas draugiškesnės nei pas mus, bet faktas, kad viso pasaulio suknių nesusipirksi, tad pernelyg ilgai čia neužtrukome.

Vakarinė programa – vynas, pasisėdėjimas lauko kavinukėj ir, vakaro kulminacija – nevisai tikėtas apsilankymas viename žymiausių Berlyno gėjų barų (į kurį straight‘ai įleidžiami taip pat) Roses. Interjeras… Kaip čia geriau pasakius – paimk visus daiktus iš Select katalogo, pridėk daugiau rožinės, viską išdėliok ant kailio ir apipink girliandom. (Marijos skulptūrėlė, apsukta mirksinčiom švieselėm tūlike verčia iš koto). Kaip ten bebūtų, tokioje vietoje kičas – privaloma detalė, tad mintis išpildyta tobulai. Daugybė pokalbių, naujų žmonių, klykavimo, juoko, žinoma, šokių. („Jei nežinote kokio žmogaus vardo, tiesiog kvieskite jį Ingeborgu“). Rytą vainikavę neįtikėtinai gardūs tikri turkiški kebabai padėtį tik pataisė. Šįkart namus pasiekėm 8-tą ryto.

Ketvirtoji diena.

Šventas sekmadienio reikalas – apsilankymas Mauerpark blusturgy, pavėpsojimas į žmonių išradingumą pardavinėjant daiktus (pradedant išlydytais vinilais, baigiant kibirais <…>), prisėdimas gausioje karaokę stebinčioje publikoje.

Tądien turėjau daug darbo, tad nuo sekmadienio vakaro iki pirmadienio nakties manęs nebuvo.

Ir šiaip, po savaitgalio linksmybių buvo pats metas atsikvėpti.

Penktoji diena.

Visą dieną dirbau, draugas atradinėjo miestą solo, bet vakare išeiti iš namų tiesiog privalėjom. Smagiai paslampinėjom po naktinę sostinę, pamatėm garsiąsias (įvairiausių lyčių, true story) prostitutes ir vėl nėrėm į vakarėlio šurmulį. Ir vėl šokiai, ir vėl pažintys, namus pasiekėm, šįkart, jau pusę 9.

Šeštoji diena.

Po tokio vakarėlių maratono įgijom imunitetą, tad kilt iš lovos ir žengt į miestą jau buvo visai nesunku. Pirmoji stotelė – mano mylimas Tacheles kompeksas, kurį, kiek girdėjau, žadėjo nugriauti, bet, laimei, jis vis dar stovi. (Tai tas įžymusis pastatas su užrašu ant sienos – How long is now.) Vėliau – neišvengiama fotosesija prie vieno svarbiausių Berlyno simbolių – TV bokšto. Tada, be abejo, duoklė šopingui.
Paskui traukėm pasiganyt į muziejų salą, kuri vasarą atrodo neįtikėtinai gražiai, ypač palyginus su vaizdeliu, regėtu gūdžiais žiemos vakarais. Šie vaizdai buvo kaip tik tai, ko ir trūko tobulai nuostabios kelionės pabaigai.

Trečiadienį dar kiek pasitrynėm mieste ir, susikrovę stebėtinai pasunkėjusius lagaminus patraukėm link stoties.

All in all, ir man, ir kolegai, viešnagė pranoko visus lūkesčius. Ir paturistavom, ir pailsėjom, ir pašokom, ir nusipirkom, ir, žinoma, pamatėm. Berlyne gyvenau žiemą, tad beprotiškai džiaugiuosi, kad vykom vasarą. Dabar jis – kur kas gražesnis, jaukesnis ir šiltesnis. Oras visą kelionės laiką buvo nuostabus, garsai ir kvapai – sodrūs, o mes su kiekviena diena jautėm kaip vis labiau atsipalaiduojam.
Bene ryškiausias kelionės įspūdis – žmonės, milijonai žmonių, su savitu nuostabiu stiliumi, daugybė įspūdingų asmenybių, kurias pažinti ir įrėminti paveikslėliuose ar žodžiuose, turbūt neįmanoma.
Kelionė buvo ir tarsi tam tikras draugystės išbandymas, kurį atlaikėm puikiai, negalėčiau įsivaizduoti geresnės kompanijos, iš naujo atrandant vieną mylimiausių vietų mano gyvenime. Bijojom, kad 7 dienos bus per daug, bet, finale, troškom dar bent tiek pat.

Aš tikrai dar čia sugrįšiu ir tikrai pasinaudosiu savo kitiems jau ne kartą duotu patarimu – būk jaunas Berlyne, mieste, kur tavo laisvei niekas netrukdys.

Palikite komentarą

Apie tai, kad žmogų iš tūso išvaryti galima, bet tūsą iš žmogaus – sunkoka

Taip, dabar už lango yra šalčiau nei bet kada per pastaruosius metus, bet tai nėra kažkas baisaus, ypač, kai neturi reikalų bent iki pirmadienio. Oficialiai paskelbiau, kad artimiausias tris dienas niekur neisiu, nes tikrai bijau, kad galiu sustingti į ledo gabalą (kažkaip pavaikščiojus į/iš darbo kelissyk vakar jaučiu, kad keistai maudžia galvą :D), gulėsiu lovoje, gaminsiu skanų sveiką maistą, skaitysiu, rašysiu, žiūrėsiu filmus ir panašiai ilsėsiuos. Užsileidau muzikikės ir ką tu manai, ką tu manai, šoku ir pagaunu save mąstant, kad blem, gi šiandien afigenai geras Opiuuuumas!

Anksčiau maniau, kad mano aistra tūsams išblės su pirmosiomis abstinencijos savaitėmis, bet dabar, praėjus jau dviems mėnesiams galiu drąsiai sakyti, kad net ir tai entuziazmo nei kiek neslopina, gal net kaip tik kelia, nes muzika man skamba vis geriau ir geriau, o šokiai kiekvieno vakarėlio metu įvykdomi vis rimtesni. (Prieš kelias savaites grįžusi iš Pliusų, sakiau, nu fsio, gana kuriam laikui, bet vakare jau sugebėjau susigalvoti princesės vaidmenį Yagai, kurios metu vykusio šėlsmo žodžiais apsakyti tikrai nėra įmanoma.)

Kai buvom mokykloj, dėl tūso galėdavom eiti pėstute per visą miestą, pasidirbti dokumentus ar kentėti namų areštus. Vienuoliktoj klasėj pinigų tai nelabai turėjom, tad susitaupę bilietams tranzavom į Nokia Trends’us per didžiausią pūga ir važiavom, man regis, ne su pačios sveikiausios psichikos vežėjais, bet tai niekis, nes gi į vakarėlį. Dvyliktoj klasėj vienas vasario savaitgalis buvo toks pats šaltas, kaip ir šis, nereikėjo į mokyklą. Tada ketvirtadienį mes šventėm siestą draugo namuose (vienas svetys net atėjo su dviem striukėm, kaip šalta buvo, bet atėjo!), o penktadienį susipakavom daiktus ir išmovėm į Vilnių. Keliavom į D’n’b tūsą Arkoje, šėlom Gravity, gėrėm daug daug dėgtinės ir šokom šokom šokom.

Aš jau nebekalbu apie šimtus fiestų soduose aplink gimtąjį miestą, apie legendinius vakarėlius užmiesčio sodybose (atvažiuoji, atsišildai aplėdėjusią spyną, užkuri pirtelę ir balius prasideda), apie mano vienos vojažus į techno balius Vienoj ir Berlyne, arba kai žinojom, kad Tundroj lyja non stop, grimzta mašinos, sekmadieniui yra planų, bet vis tiek išvažiavom. Ar pasakojau apie mūsų Lithuanian trip’us į tūsus Utenoje, Šiauliuose ar kokioj Trakų Vokėj?

Sutikus kokį etatinį Vilniaus vakarėlių liūtą vidury baltos dienos einantį pavalgyti pietų pertraukos metu ar apsipirkinėjantį antradienio vakarą Akropolyje, vis tiek matai tą jokiais būdais neužgesinamą kibirkštį akyse, sakančią, kad jis visada pasiruošęs tūsui, ir užgrojus muzikai rankas kaip mat iškels į viršų.

Nežinau, kokia jėga už tai atsakinga, bet kiekvieną penktadienį pradedu jausti, kaip svyla šikna ir verda kraujas iš noro kažkur išeiti.

Man dar įdomus toks dalykas, ar daug žmonių, išėję trumpam į miestą, sugeba pro namų duris įžengti tik šeštadienį šeštą ryto, aplankę dešimt linksmybių zonų, mėlynom nuo įėjimų štampų rankom ir ne viena apyranke. (Antakalnio Šv. Trejybės reunion prieš porą savaičių, plačiau – gyvai).

Man toks jausmas, kad mes niekada nepasikeisim. Gal ir gerai.

Šiandien Opiumas, ryt – Pliusai. To party or not to party?

Skiriu visiems likimo broliams nuostabaus filmo (jei dar nematėt, būtinai pažiūrėkit) soundtrack’o gabalą Tomcraft – Overdose.

Palikite komentarą

Dream a little dream

Mano labai sena ir gan stipri svajonė/užgaida buvo pasidaryti tatuiruotę. Aš ją pasidariau. Neįsivaizduoji, kiek džiugesio ji man suteikė ir suteikia.

Dar viena, baisiai didelė vaikystės svaja – gyvenimas Berlyne. Kai man buvo šešiolika, kliedėjau “Aš gyvensiu Berlyne”. Tada plano nebuvo, buvo tik šis sakinys. Berlyne aš gyvenau pusę nuostabių metų. Ir dar gyvensiu.

Ir tokių gi svaičiojimų, kurių galva buvo pilna kadais, virtusių materija, suskaičiuočiau šimtus – rimtesnių ir nelabai.

Aš labai seniai labai noriu mėlynų plaukų. See you soon. 🙂

Palikite komentarą

Dar vienas flashback’as

Kai klausau Kooksu, Bon Iver ir visų kitų Take Away Show įrašų, kai nurimstu ir kvėpuoju ramybe, taip iki kaulų smegenų gelia, kaip norisi spragtelėt pirštais ir atsirasti Berlyne, su tam tikrais žmonėm, gitaros garsais, dūmais aplink ir negalvot, ką reikės daryt toliau. (Meluoju, aš visada galvoju,bet..!)

Ar kas suskaičiuos, kiek sykių išklykiau Skinny Love ir Rocks and Daggers. Ir tai nebuvo love story, tai buvo gražus trumpas tripas, be jokių neteisingų sentimentų.

Palikite komentarą

2011m. Suvestinė

Šabloniškai nuskambės šis pastebėjimas, bet negaliu susilaikyti neatsidususi ir nepasakiusi – laikas bėga vis greičiau ir grečiau.

Skaičiuojam paskutines metų dienas, o aš, kaip visada, norėčiau pateikti detalią praėjusiųjų apžvalgą. Visgi, 2011-ieji buvo velniškai geri metai. Geriausi metai mano gyvenime. Jauti jėgą?

Taigi, renkam šių metų įspūdingiausius. Kad būtų paprasčiau, taikau kategorijas, naudotas praėjusiais ir pridedu šį tą naujo.

Metų Pasididžiavimas: baigtas universitetas ir per savaitę po grįžimo gyventi į Lietuvą susirastas darbas (ne per pažįstamus).

Metų miestas: Berlin (Don’t underestimate the power of the Berlin TV tower).

Metų Public Tūsas: Nicolas Jaar @ Watergate, Oliver Deutchmann @ Soul Box, +++ @ Soulbox.

Metų Private Tūsas: Sodukai pas mane; Ežerai @ Vencavai; Jau ir Kalėdų Balius Pnv rajone.

Metų Pravalas: kai imi ir neįstoji į MA Berlyne.

Metų Aksesuaras: karūna.

Metų Laimės Kūdikis: aš (neskaitant neįstojimo).

Metų Naujos Žemumos: kai ropoji keturiom ir sakai “au au”; įsiverži į klubą ir šauni stipriausius įmanomus šotus; pabundi ir klyki, “kur aaaaaš?!” (nors gal ir namie); įvykiai iš 2011 10 01 į 2011 10 02, o ypač 10 02 (kai pameti kuprinę, piniginę, mobilųjį tel., fotoaparatą ir striukę)..

Metų Muzikiniai Atradimai: Verslo Rizikos Rezervas, Bon Iver, Noah and the Whale, Animal Collective, The Weeknd, David Bowie (įsivaizduok), Jachoozi, Blawan, Lykke Li, The Smiths.

Metų Simbolis: Širdutė

Metų Titulas: lochų magnetas.

Metų Maistas: linų sėmenys, kviečių ir rugių sėlenos, musli, kalnas ledų, baklažanai, cukinijos, kriaušės.

Metų Filmas: The Skin I Live In (masterpiece), Party Monster, The Shortbus, Les amours imaginaires.

Metų Rašytojas: Nick Hornby.

Metų Angelas Sargas: mama.

Metų Koncertas: Elton John.

Metų Serialas: The Office, Modern Family, Seinfeld.

Metų Leksikonas: “Tchuss”, PNV (Pūsk Nx, Valkata); “Išvyniojami saldumynai” (saldainiai). „; “Susipisus Dėžė” (Tundra), “Saulė šviečia, žmonės šypsosi”, “Verkia saulė”.

Metų Inside Jokes: katė – aladinas, submarinas, prikolai apie švarplę; mediniai bajeriai – net girelė linksta.

Metų Šūkis: “Tikėk, kuo tiki”; “Gyvenimas – tai dyskė”.

Metų Sadomazo: Auskarų vėrimas namų sąlygomis.

Metų Eilėraštis: “Dancing Skeletons”.

Metų Straipnis: “Meilės kančios būdingos tik neurotikams”.

Metų Fetišas: religiniai simboliai, širdutės, rūžava.

Metų Vojažas: Naktinės klejonės savaitgaliais Islandijos Kultūros centre ir šiek tiek atokiau; Savaitė Telšiuose su nepažįstamais žmonėmis; Kelionė Panevėžys – Lenkijos/Vokietijos siena – Kaunas – Vilnius.

Metų Gėrimas: vanduo, jogų arbata.

Metų Baltas Arklys: Sūpynės.

Metų Humoro Jausmas: B. B. ir R. P.

Metų Vieta: senų namų Antakalnyje virtuvė; Gringo; Soulbox; Vienkiemis.

Laimingiausia Metų Diena: 2011 07 09 (Tundra).

Metų Gabalas: Bon Iver – Skinny Love; Noah and the Whale – Rocks and Daggers; The Rolling Stones – Heaven; Koudlam – Love Song; Adele – Someone like You; The Weeknd – Wicked Games.

Metų Hitas: IŠDALINAU.

Metų Vyras: Dave Gahan.

Metų Spalva: rūžava.

Metų Mylimieji: D. Š. ir A. S.

Metų Šaldytuvo Magnetukai: Filip Kirkorov i Nikolaj Baskov.

Metų netikėtumas: Lietuviška Estrada.

Metų Desertas: ledai su Daim’u @ McDonalds.

Metų Profesija: princesė.

Metų Vieta, Kurią Tesinori Apvemti: VPU. (Pykint pradeda vos pažvelgus Žvėryno pusėn).

Metų Išmintis:Kad ir koks piktas būtų, šuo nori turėti šeimininką.”; “Moters – kaip šūdo krūvos, vyrai ieško kuo mažesnės.”; “He, who hesitates – masturbates.”, “At rabota dochnut koni, no a ja – bezsmertnyji poni!”

Metų Klubas: Watergate, Opium, Soulbox.

Metų Labiausiai Atsibodę Objektai: Branderburgo vartai, Alexander Platz ir Berlyno Siena.

Metų Muzika: M-1 Plius, BBC Radio 1, Radio Paradise.

Metų Naujas Draugas: A. S. (kai mes juokiamės, mes išverkiam visas įmanomas ašaras ir praklykiam balsus); D. R. (Škėma Junior).

Metų Nemeilė: katės, vaikai.

Metų Vakarėlių Liūtas: M. K. (@ Tundra), B. B. (@ Tundra, etc.), aš.

Metų Naujai Atrastos Senos Meilės: K. M. ir N. P.

Metų Moteris: D. Š.

Metų Priešas ir Stabdis: svaigalai. (vėl).

Metų Avantiūra: darbas vaikų futbolo stovykloje; praktika Hiutenfelde.

Metų Visagalis: valia, atkaklumas, pasitikėjimas savimi ir optimizmas.

I call it a year! Šampano į studiją!

Palikite komentarą