Pirmyn į turinį

Grįžti į įtampos zoną

Gerci gerci, visai susivynioti.

Niaaa. Nefaina ir nešaunu ir visai neįdomu.

Jaučiu, kaip slystu iš doros kelio ir įsivažiuoju į ritmą, kuris buvo pagrobęs mane Vilniuje – po savaitgalio reikia poilsio, kai tuo tarpu tas savaitgalis pas normalius žmones būną laikas, kai ilsimasi po darbo savaitės. Čia kurį laiką buvau pati sau karalaitė ir nieks kvailų pagundų nekėlė, o štai dabar prasidėjo. Reik susiimt.

O žinai, šiaip penktadienis, man atrodo, buvo kažkokia mistinė juodo gėrimo diena. Visi, su kuriais šnekėjaus šeštadienį dieną, iš vakaro buvo pylę už tėvynę ir dar daugiau.

Mes nekalti, mėnulis kaltas, mėnulis!

Pirmą kartą po pusantro mėnesio čia man homesick periodas. Nebemoku šnekėt nei angliškai nei rusiškai, nei, juo labiau, vokiškai, praradau gerą ritmą, pagal kurį dėliojau savo gyvenimą.

Aš šiandien durna durna, tirpstu, lydaus ir skystėju.

Tikrai reik susiimt ir skubiai, nes prarastas ritmas ir sujaukta harmonija visai išderina viską velniop. Reikia pasitraukti iš komforto zonos (Draugas X: „Norint netinginiauti reikia permesti save iš komforto į įtampos zoną“). Įtampos zonoj aš nieko nesitikiu, mąstau blaiviai ir realistiškai, apgalvoju savo veiksmus, nieko neprisileidžiu per arti ir nekvaršinu sau galvos dėl idiotysčių. Viskas tada einas geriau, aš būnu budri ir įžvalgi, mažiau šneku, daugiau klausaus, darau ir suprantu. Įtampos zonoj ir sau ir kitiems labiau patinku ir esu geresnis žmogus. Tokia tiesa.

Pakomentuok Pirmas!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.