Pirmyn į turinį

Žyma: Vilnius

Sekmadienis Užupyje

Šiandien buvo nuostabi diena. Kokias tris valandas praleidę “Kablio” brunche (kokia skani lazanija su burokėliais ir ožkos sūriu!) nutarėme, kad reikia pasivaikščioti. Prisiminiau, kad Užupyje yra labai gražios senos Bernardinų kapinės, tad patraukėm jų link. O kadangi nereikėjo niekur skubėti, plavinėjom po miestą tarsi jame anksčiau nebuvę ir atradinėjom nematytus vaizdus. Dalinuosi jais.

Bevaikštinėdami vis aikčiojom, koks gi gražus yra Vilnius ir kokia graži ši diena.

Keista vieta laikrodžiui.

Samara ant sienos prie “Kablio”.

Jaukus naudotų knygų knygynas “Keistoteka”.

Knygyno direktorius.

Kai atėjom į Bernardinų kapines, mus iš karto pasitiko šitas katinas, kuris nuo mūsų viso apsilankymo metu nesitraukė nė per žingsnį. Juokavom, kad gal čia užburtas nekaltas berniukas, paverstas katinu, kaip filme “Fokus Pokus”. Praminėm jį Maksu, kaip ir filme.

Na labai gražios kapinės.

Įdomu, kas čia per namukas ant šlaito.

Įdomu, ką reiškia ta kaukoalė.

Maksas vis dar čia.

Labai įdomus antkapis su šalmu ant jo.

Nežinojau, kad Vilniuje būna skalbyklų. Ką ten Vilniuje, Lietuvoje.

Faina iškaba.

18.500 žingsnių, noriu dar.

Palikite komentarą

Istorija apie tai, kaip beveik trisdešimties metų moteris vos nenusisuko sprando Vilniaus miesto (beveik) vidury

Prieš beveik pora savaičių man nutiko viena tokia visiškai debiliška istorija. Tokia debiliška, kad jaučiu poreikį pasidalinti ja su jumis, kad žinotumėt, kaip būna.

Taigi, išaušo šiltas ir saulėtas pirmadienio rytas. Nu galvoju viskas, atėjo metas į darbą vaikščioti pėstute. Gyvenu Žvėryne, o darbas Karoliniškėse. Žmonės buvo pasakoję, kad yra kažkoks keliukas, kuriuo einant galima nukirst tokį didelį gabalą kelio, kad Karoliniškėse atsirandi greičiau negu per pusvalandį. Ok, navigacija rodo tą patį, 29 min walk. Išėjau iš namų 8:15. Darbe reik būti 9:00, tai dar užsimečiau sau truputį laiko, kad jeigu ką. Vis tiek, kelias nežinomas, tai jei paklysčiau ar ką.

Einu visa sau laiminga pro tiltą, vedantį į Vingio parką, pro šunis vedžiojančius žmones, galvoju sau: „Odieve, kaip gera vaikščioti“. Pravarau pro Kinijos, Rusijos ambasadas, prieinu kelią, kurį rodo navigacija (11 min walk nuo ten, yay, tuoj būsiu darbe). Ir dar ženklas stovi: „Karoliniškės 500 m“. 500 m tai čia iš viso juokas, vanduo.

Kelias veda aukštyn, matau išvaikščiota, dar kažkokie laiptukai yra. Nu tikrai viskas civilizuota. Tiesa, kadangi kelias per miškelį/parkelį, ten sniegas ir ledas dar nenutirpę. Truputį negerai, nes apsiaviau pavasarinius batus, katrie bišk slidoki. Nu bet nieko, visi eina ir aš galiu. Reikia kilt aukštyn į kalniuką, per ledą. Nelengva, bet varau. Prisilaikau į šakas, kad neslysčiau. Pamažu, bet užtikrintai kylu į viršų. O dar ir ženklą „Karoliniškės 750m” tolėliau viršuje pamatau.

Galiausiai pasiekiau tokią zoną, kur, jeigu eisiu į priekį, tai nu tikrai apsivošiu, nes plikas ledas ir ta atkarpa tokia plati, prisilaikyt nėra kur. O kalnas toks status, kad net nesimato, kas laukia ten toliau. Eit atgal? Nu ne, kaip aš atgal eisiu?

Atgal eit nesąmonė dėl poros dalykų:

  • reiktų leistis nuo stataus kalno žemyn, o ten belekaip slidu arba sniegas;
  • tai ką aš žmonėms vėliau papasakosiu? Kad nesugebėjau iki darbo nueit?

Gerai, vis dar sakau sau „I CAN“, bet jau tikrai pradedu tuo abejoti. Toj zonoj, kur strigau, net nelabai išstoviu, reikia būt apsikabinus medį. Tai kaip ir nei pirmyn, nei atgal.

Ok, galiausiai pradeda rimtai darytis baisu, kad strigau ir pati nei pirmyn nei atgal nenueisiu. Ką daryt? Skambutis draugui nepadės, nes jam išeiginė ir jis miega sau ramiai telefono garsą išsijungęs. Šiaip tai gal ateitų išgriebti. Skambint 112? Nu bet kažkaip gėda ir visgi klausimas, ar mano situacija tikrai verta spec. tarnybų gaišaties. Žmogaus aplinkui – nė vieno. TV Pagalba? (Ne, ne, juokauju, apie šitą negalvojau.) Hm. Jau 8:47, į darbą vienaip ar kitaip tikrai vėluosiu. Gal apsiverkt? Nu ne, gal ne šįkart.

Nu tai karoče. Šiaip ne taip susirinkau visą savo išdidumą ir nutariau varyt atgal. Nes vienas žingsnis gali baigtis lūžusia galūne ar bent rimtu apsivožimu. Ant užpakalio, rankomis kasdamasi sniege, pasilaikydama į šakas, karts nuo kartu apsikabindama medį ir intensyviai dairydamasi, kad ant kokio šuns kakio neatsigulčiau, pamažu, pamažu nugara atsidūriau pradiniam taške. Prisiekiu, tą akimirką įsivaizdavau save atrodančią kaip Leonardo di Caprio filme „Revenant“. Rankos nubalnotos, saujose šapai, paltas šlapias, šikna šlapia, batai šlapi, kuprinė šlapia. Ir galva šlapia! Nes tiek suprakaitavau iš to strioko/adrenalino ir pastangų pasiekt žemę. Kitą dieną kūną skaudėjo kaip po treniruotės sporto klube. Visas šitas reikalas truko ilgai, per ilgai, ir, tikiu, atrodė tikrai apgailėtinai.

Pasiekiau žemę, išsikviečiau taksi ir vėluodama atsiradau darbe.

Dabar tai žiauriai juokinga, bet tada, prisiekiu, nebuvo juokinga nė kiek. Darbe dar kolegė papasakojo, kad jai pernai vasarį nutiko beveik identiška istorija, tik ji toliau kažkur prisikasė ir dar trinktelėjo galvą į tvorą. Tai kažkaip čiut ramiau paliko, kad aš ne viena.

O čia va tas kelias, kur ėjau. Pasirodo, vadinasi Karolinos keliu ir visai įdomi jo istorija.

Palikite komentarą

Pakalbėkim apie gerus dalykus

Dažnai, oi labai dažnai mėgstam prie visko kabinėtis, viską kritikuoti ir būti viskuo nepatenkinti. Na, bent jau aš tai tikrai labai mėgstu ir dažnai tai darau. Lengva kalbėti, kai kažkas neįtinka, nes susierzinus žodžiai liejas ypač lengvai. Nesakau, kad apie tuos negerumus kalbėti nereikia, bet šiandien pakalbėkim apie gerus dalykus.

Apie tai, kad Fever Ray ką tik išleido naują albumą.

Apie tai, kad į Gedimino prospektą grįžta šuns su akiniais skulptūra.

Apie tai, kad didžiųjų prekybos centrų (tarkim Europos, Panoramos) šeimininkai jau kurį laiką rūpinasi jų lankytojų uosle bei su ja susijusiomis emocijomis ir ten užėjus kvepia fainais nepigiais patalpų kvapais.

Apie tai, kad tuose pačiuose prekybos centruose galim nusipirkti kaparėlių, kedrinių pinijų ar bolivinių balandų, apie kurias prieš dešimt ar daugiau, o gal mažiau metų nė girdėję nebuvom.

Apie tai, kad niekur neišvykę Vilniuj galim paragauti kokių dvidešimties skirtingų pasaulio virtuvių patiekalų.

Apie tai, kad Panevėžio „Špunkoj“ galima paragauti deep fried „Mars“ bar, kurio skonis yra kažkas fantastiško.

Apie tai, kad Vilniuje pigu važinėti taksi, jei esi ne vienas, kartais net pigiau negu viešuoju transportu.

Apie tai, kad nauji telefonai ir kompiuteriai (dauguma atvejų) jau niekada nebebus blogesni ar lėtesni nei seni.

Apie tai, kad už telefono ryšio ar bankų paslaugas kai kurių kitų šalių kontekste mokam neįtikėtinai mažai.

Apie tai, kad kadaise gana įprastas buvęs kai kurių profesijų atstovų išgerinėjimas darbo vietoje tapo neįsivaizduojamu dalyku.

Apie tai, kad Vilnius – viena iš nedaugelio Europos sostinių, kur mieste galima skraidyti oro balionu.

Apie tai, kad kažkam vėl prakalbus apie medicininių kanapių legalizavimą vis mažiau individų klykia „Narkomanai“ ir vis supratingiau reaguoja į šį pasiūlymą.

Apie tai, kad šį mėnesį Kablys atveža ir Blawan, ir Rødhåd.

Apie tai, kad vis daugiau kompanijų vadovų supranta, jog algas mokėti vokelyje ir slėpti mokesčius yra nelygis.

Apie tai, kokio nuostabumo nuotraukų kolekcijas karts nuo karto papostina Uroboras.

Apie tai, kad bene kiekvieną dieną vykstančiuose protmūšiuose dažnai nebūna nė vieno tuščio staliuko.

Apie tai, kad pernai vykusio Baltic Pride parado metu Vilniuje jau nebebuvo milžiniškos skustagalvių minios, pasirengusios į miltus sutrint bežygiuojančius, o pernai išėjo knyga „Lietuva atsiskleidžia“ ir joks piktuolis jos pristatymo metu nė nekriuktelėjo.

Apie tai, kad vis daugiau žmonių supranta, jog rūkyti yra visiška nesąmonė ir nusikrato šito blogo įpročio.

Apie tai, kad prieš dešimt metų vidaus kavinėje valgydami picą galėdavom įkvėpti netoliese sėdinčio rūkoriaus cigarečių dūmų, o grįžus iš klubo jai dvokdavo net apatiniai, o dabar viduj užsidegt cigaretę nesinori net rūkantiesiems.

Apie tai, kaip vis daugiau keliaujam.

Apie tai, kaip patogu iš Vilniaus išvažiuot aplinkeliu ir neužstrigt kamštyje.

Apie tai, kad prieš dešimt – penkiolika metų per dieną būtum pamatęs kokį vieną bėgiką ir kelis dviratininkus, o dabar kai kuriose miesto zonose jų knibždėte knibžda.

Apie tai, kad ilgai vieni buvę ir vienatvės skausmus kentėję draugai pagaliau nu randa tą meilę ir paskui švyti iš tos meilės.

Apie tai, kad įvairiausiose maitinimo įstaigose jau tapo visiškai įprasta ir paprašyti vandens, ir jo negailėti.

Apie tai, kad užsiimti savanoriška veikla, duoti kraujo ar tvarkyti aplinką daugybei žmonių yra ne liaupsių medžiojimui skirtas žygdarbis, o savaime suprantamas įprotis.

Apie tai, kad visos tos statybų aikštelės galiausiai virs naujais gyvenamųjų namų ar verslo kvartalais.

Apie tai, kad elektroninės knygos ir internetai toli gražu neišstūmė popierinių knygų, na ir šiaip knygynuose bei bibliotekose pilna žmonių.

Apie tai, kiek namų Vilniuje puošiasi nuostabiais piešiniais.

Apie tai, kad „Lietkabelis“ jau antrą sezoną kaip reikiant judina Lietuvos krepšinio vandenis.

Apie tai, kad kadaise sulaukdavę kelių įdomesnių žvaigždžių koncertų per metus, vien per praėjusią savaitę turėjom ir Nelly, ir Nelly Furtado.

Apie tai, kad ir Ryanair, ir Wizzair jau nuo kitų metų turės tiesioginius skrydžius į Atėnus, kur jau kokį penkmetį patekti daugiau ar mažiau adekvačia kaina pavykdavo tik per kokį Kijevą ar Bergamą.

Apie tai, kad kur kas daugiau žmonių negu anksčiau nebestato savęs į rėmus ir siekia veikti tai, ką iš tikro nori, o ne tai, ką reikėtų.

Apie tai, kad seni draugai lieka draugais, nors kartais gyvenime ir kvailas pabūni.

Apie tai, kad atsuko laiką ir šiąnakt net valanda ilgiau miegosim.

Pakalbėkim dažniau apie gerus dalykus.

5 Komentarai