Smarkiai vėluoju į praėjusių metų apžvalgų traukinį, bet tai gal kaip tik mano rinktinė turi mažiau šansų dabar paskęsti metų pabaigoje kunkuliuojančioje ažvalgų jūroje.
Pernai skaičiau daugiausia gyvenime. Nei mokykloje, nei universitete (mokytojų ir dėstytojų siaubui, bet jie to nežinojo) tiek daug neskaičiau. Išsiugdytas įprotis apie pusę dešimtos vakaro keliauti į lovą skaityti ir pilnai įsivažiavusi draugystė su biblioteka padarė savo. Labai faina.
Tai pasidalinsiu sąrašu, vertinimu, kurį palikau Goodreads, trumpais įspūdžiais ir viena kita citata, jei manysiu, kad verta. Tai, kokia kalba užrašytas pavadinimas, reiškia, kuria kalba knygą skaičiau. Jei knyga nepatiko, per daug nesiplėsiu.
Jei taip atvirai, nesu aš Davido Lyncho KŪRYBOS gerbėja. (kol kas) Iš jo darbų mačiusi tik dalį Twin Peakso bei Mulholland Drive (šis patiko, bet tą patikimą suvokiau tik praėjus šiek tiek laiko, iškart pažiūrėjusi gūžčiojau pečiais). Kažką dar esu bandžiusi žiūrėt, bet greit neištvėriau ir išjungiau. Pasakiau sau, kad, ko gero, dar paprasčiausiai nesu jam priaugusi (taip yra su daug muzikos, literatūros ir kitų meno šakų kūrėjų).
Bet visad buvau Davido Lyncho ESTETIKOS fanė. Twin Peaksas ant mano desktopo, coverio pics, nušiurpstu išgirdusi filmų garso takelius.
Mano asmeninio kompo desktopas jau daug metų atrodo taip
O štai dabar jau galiu drąsiai tvirtinti, kad esu Davido Lyncho ASMENYBĖS gerbėja. O kad taip nutiktų, reikėjo perskaityti didžiausią įspūdį man pastaruoju metu palikusią knygą – Room to Dream (2018 m.). Tai – Davido Lyncho biografija, kuriai atsirasti padėjo amerikiečių žurnalistė Kristine McKenna.
1969-ųjų vasarą Amerikoje įvyko ne tik visiems puikiai žinomas Woodstockas, bet ir šešias savaites trukęs Harlem Cultural festivalis (tiesa, šis vyko ne vieną kartą, o kiekvieną vasarą nuo 1967 m. iki 1974 m.), skirtas džiaugtis ir švęsti afroamerikiečių kultūrą ir muziką. Beje, neformaliai jis dar ir vadinamas Black Woodstock.
Mano klasika yra tam tikru metu populiarius filmus pažiūrėt su smarkiu užvėlavimu, tad su „Judy” (2019) nutiko tas pats. Kita vertus, šiemet bus 100-osios Judy Garland gimimo metinės, o ji pati, tikiu, užmiršta nebus niekad.
Prieš kelias dienas dėjau visai kitokį metų apibendrinimą ir maniau, kad metų geriausiųjų šiemet neaprašinėsiu. Bet vat kažkaip, užsinorėjau.
Kaip bežiūrėsi, beveik pusmetis šių metų buvo užmarinuotas namie/turint ribotas galimybes judėt ir patirt. Tad sąrašas palyginus trumpas (bet 42 – labai gražus skaičius), maišosi jame visiškai asmeniniai ir daugiau visuomeniniai reiškiniai, kai kas – kur kas senesni negu šiųmetiniai, bet į mano radarą pakliuvę ir išryškėję tik šiemet, nu bet vis tiek, važiuojam.
We use cookies to ensure that we give you the best experience on our website. If you continue to use this site we will assume that you are happy with it.Ok