Skip to content

Category: Apžvalgos

Serialas YOU: Gossip Girl meets Gone Girl – tobulas egzempliorius į guilty pleasures sąrašą

Po kelių išgirstų rekomendacijų pirmosios Naujųjų metų dienos vakarą nutariau duoti šansą serialui „You“. Sakė, kad bus Dan‘as iš Gossip Girl ir bus creepy. Skamba puikiai.

Serialo veiksmas vyksta Niujorke. Neturtingas, bet doras (nu tai aišku!) knygyno pardavėjas Joe įsimyli paiką wannabe rašytoją (na žinoma) Guinevere. Merginos draugių ratas – aikštingos turtuolės, visą savo gyvenimą dokumentuojančios Instagrame, pomėgiai – prabangūs, o vertybės – miglotos. Bet meilė yra meilė, nieko jau čia nepadarysi. Žinoma, Joe iš pradžių Guineveros širdį pavergti nelengva – tačiau paaiškėja, kad jis – aukšto lygio stalkeris, pasirengęs padaryti viską – bet tikrai viską – kad toji parodytų jam prielankumą. Vaikinui besiekiant tikslo įvykiai ima darytis vis labiau nesveiki ir gąsdinantys. O žiūrėti, aišku, vis įdomiau.

Dešimt pirmojo sezono serijų suvalgiau per tris kartus.

Serialas pilnas neįtikėtinų siužeto skylių, tačiau siūlau pernelyg nesigilinti ir tiesiog mėgautis. Didžiulės išliekamosios vertės čia irgi neieškokit – priimkite „You“ kaip pramogą. Man, amžinajai Gossip Girl fanei tai buvo tobulas reikalas, norėčiau dar ir dar. Tiesa, žiūrint kelissyk tyliai sau meldžiausi, kad toks paviršutiniškas Instagramo like‘ais ir vienadienėmis simpatijomis pagrįstas pasaulis egzistuotų tik fikcijoje, tačiau numanau, kad realybėje jo visgi pakanka.

Beje, Dan‘as buvo mano pats nemėgstamiausiai Gossip Girl veikėjas, tačiau čia Penn Badgley vaidmenį atlieka tobulai.

3 Comments

Apie vieną įspūdingiausių skaitytų knygų: Please Kill Me: The Uncensored History of Punk

Po to, kai perskaičiau Marinos Abramović „Walk Through Walls“, buvo toks sudėtingas laikas – ta knyga buvo tokia puiki ir taip pritrenkė, kad visos vėliau į rankas paimtos nė pro kur jai neprilygo.

Rugsėjį, kai išeidinėjau iš seno darbo, manęs paklausė, kokios knygos norėčiau dovanų atsisveikinimo proga. Kadangi esu davusi sau pažadą kuo daugiau skaityti angliškai, atsidariau „eureka!“ knygyno puslapį ir tiesiog ėjau per jų turimus variantus. Galvojau, išsirinksiu kažką, ko pati niekad nesugalvočiau nusipirkti. Taip mano rankose atsidūrė „Please Kill Me: The Uncensored History of Punk“.

Šiandien rašau apie šitą knygą todėl, kad ji buvo tokia puiki ir galinga, jog kartais norėdavosi skaitant trumpam padėti ją į šalį, kad galėtum atsikvėpti nuo įspūdžio.

Originaliai išleista 1996-aisiais (skaičiau papildytą 2016 m. leidimą), knyga suskirstyta etapais nuo 1967-ųjų iki 1992-ųjų. Šimtai interviu, kuriuos ėmė jos sudarytojai Legs McNeil ir Gillian McCain, bei ištraukos iš žurnalų bei antologijų publikacijų sudėlioti į rišlų pasakojimą apie punk istoriją.

The Velvet Underground su Nico, MC5, The Doors, Stooges su Iggy Pop‘u priešaky, David Bowie, Sex Pistols, The Ramones, Patti Smith, Television, The New York Dolls – iš aprašytų grupių ir atlikėjų tebuvau susipažinusi su puse jų, ir tai – tik su muzika. Kažkur kažkada buvau girdėjusi apie Nancy Spungen ir Sido Viscious tragiškai pasibaigusią meilės istoriją, bet irgi tik tiek.

Trumpai apibendrinant – einasau, kokie nurauti ir chaotiški tai buvo laikai. Koncertai, kurių metu Iggy Popas apsivaręs nuolat krisdavo nuo scenos, publika apspjaudydavo grupės narius (o tie ją – atgal) ir apmėtydavo juos buteliais, pinigų prasimanymas parsidavinėjant, dėl žvaigždukų pamišusios groupies, kurios turėdavo sąrašą atlikėjų, su kuriais norėjo permiegoti ir tame sąrašė dėjosi pliusiukus, amfetaminas, heroinas, kokainas į veną, quaaludes ir Tuinails (net nežinau kaip lietuviškai), rūgštis ir dar kas tik nori pietums, pusryčiams ir vakarienei – menas reikalauja aukų. Knygos pabaigoje pateiktas aprašytų kalbintųjų sąrašas bei surašytos anapilin iškeliavusiųjų mirties priežastys – grubiai paėmus, pusė mirė perdozavę, kita pusė – nuo širdies ligų. Visa tai perskaičius niekaip nesuprantu, kaip Iggy Popas vis dar gyvas ir ar jis iš viso yra žmogus.

Dalinuosi viena įdomesnių knygoje aprašytų scenų.

Dvidešimtmetė Nancy Spungen buvo rasta negyva po vieno vakarėlio jos ir Sido namuose 1978-ųjų spalį. Jos nužudymu įtariamas buvo pats Sidas, netrukus suimtas ir 1979-ųjų vasarį paleistas už užstatą. Pačią pirmą dieną išėjęs į laisvę dvidešimt vienerių Sidas išsizyzė iš motinos Ann $100 kokainui (nes „jautėsi prastai“), už juos nusipirko 99% grynumo heroino ir perdozavo. Po jo mirties Nancy Spungen žmogžudystės byla nebebuvo tiriama, tačiau įvairūs šaltiniai tvirtino, kad ją nužudyti visgi galėjo vakarėlio metu pas juos trynęsis narkotikų prekeivis, o ne Sidas, kuris negyvos merginos kūną rado tik atsipaipaliojęs po baliaus.

Kai Sidas dar buvo gyvas, jis nuolat sakydavo „Kai numirsiu, palaidokite mane šalia Nancy“. Tačiau Nancy tėvai net girdėti apie tai nenorėjo. Taigi, jų draugė Eileen Polk drauge su Sido mama Ann ir dar pora žmonių nuvyko į kapines, kur buvo palaidota Nancy. Kadangi kapinėse kompaniją nuolat lydėjo pora jų darbuotojų, plano iškart įvykdyti nepavyko – pasimeldę ir paverkę lankytojai neva išvažiavo. Apvažiavę kapines iš kitos pusės, iš mašinos jie paleido Sido mamą. Toji perlipo per tvorą ir išbarstė Sido pelenus ant Nancy kapo:

„Then she came back and got in the car and said, „Well, they‘re finally together.“

Ir čia tik vienas iš draugybės pritrenkiančių knygoje aprašytų epizodų.

Nuostabus, šokiruojantis ir žiauriai įdomus skaitinys. Tik jei esat jautrūs ir visa savo esybe prieštarajaut hedonizmui – tikrai ne jums.

„The old sound was alcoholic. The tradition was finally broken. The music is sex and drugs and happy. And happy is the joke the music understands best. Ultra sonic sounds on records to cause frontal lobotomies. Hey, don’t be afraid. You’d better take drugs and learn to love PLASTIC. All diffrent kinds of plastic- pliable, rigid, colored, colorful, nonattached plastic. – Lou Reed (1965-1968)” 

Jei galite rekomenduoti kažką panašaus, go crazy komentaruose, būsiu labai dėkinga.

5 Comments

Serialas Sharp Objects – džiaugsmas melancholiškoms sieloms

Prisimenat tą malonų virpulį, kurį jautėt žiūrėdami Sofios Coppolos The Virgin Suicides? Arba kaip ir aš, sėdėdami filmo Gone Girl premjeroje, nerimastingai žvilgčiojot į laikrodį baimindamiesi, kad pernelyg greitai prabėgs tos dvi su puse valandos? O gal kelias dienas iš eilės į darbą ėjot neišsimiegoję, nes tiesiog negalėjot atsiplėšt nuo Big Little Lies serijų?

Tuomet sveikinu, visai neseniai HBO paleido serialą Sharp Objects, kuris privers patirti visus šiuos jausmus dar kartą.

Aštuonių serijų (daugiau ir nebus) mistinis/kriminalinis/draminis mini serialas Sharp Objects buvo sukurtas pagal pirmąjį Gillian Flyn romaną, sukurtą 2006-aisiais. Taip, tai ta pati rašytoja, kuri vėliau parašė Gone Girl.

Esu šališka pagrindinio vaidmens atlikėjos Amy Adams atžvilgiu, nes manau, kad ji – viena puikiausių šių laikų moterų aktorių kino pasaulyje. Nepaprastai graži, išskirtinė, ypatinga, nuostabaus balso moteris.

Jos herojė reporterė Camille atvyksta į savo gimtąjį miestą aprašyti dviejų nepaaiškinamomis aplinkybėmis nužudytų mergaičių istorijas. Na, o namie laukia daug visko: įtempti santykiai su ne pačia mielaširdiškiausia motina, mistinės miestelio legendos, praeities siaubai ir nelabai pasikeitusios paauglystės draugės.

Daugiau nepasakosiu, pažiūrėkit patys. Kaip detektyvinė istorija, mano nuomone, serialas nėra tobulai išbaigtas, tačiau verta pasinerti vien dėl ypatingos atmosferos. Jei paauglystėj buvot linkę į melancholiją ir Deviantarte vieną po kito vartėt širdį virpinančius menus, klausėt Placebo, Radiohead ir kitų panašių melodijų, tai žiūrėti Sharp Objects jums bus vienas malonumas. Mažas miestelis, kaip reikiant fucked up herojai, paslaptys, detalės, muzika – viskas sudėliota puikiai. Hauntigly beautiful, rašo recenzentai ir aš jiems pritariu.

Forumuose žmonės kalba, kad knyga kur kas geresnė už kinematofrafinį išpildymą, tačiau, kai knygos nežinai, serialas džiugina be jokio išankstinio nusiteikimo.

Beje, jei galite rekomenduoti dar kažką panašaus, būtinai tai padarykite komentaruose. Ačiū.

2 Comments