Neįtikėtina, bet aš išgyvenau šiandieną. Penkios paskaitos su nesveiku krūviu ir krūva įsipareigojimų. Dar labiau neįtikėtina, kad viršijau savo lūkesčius ir turiu laisvę iki pirmadienio. Gal ir gerai, kad niekas nepasirašo lįsti iš namų – bus proga atsiduoti muzikos eksplorinimui, ko neteko daryti jau kaži kiek laiko ir filmų šlamštimui. Planuose – Liquid Sky, Bjutiful, A Fish Called Vanda, Sonnenallee (gal jau pagaliau) ir Vicky Christina Barcelona (matytas, bet tokia nuotaika).
Net keista kuriam laikui atsikvėpti nuo įsipareigojimų. Šiandien sėdėjom prieš saulę ir gėrėm kavą – trumpą akimirką net pajutau tą visų apkalbėtą pavasarį. Iki pilnos laimės tetrūksta išsidrėbt vonioje, kurios, deja, neturime.
Pasakyk tu man, prašau, kodėl būnant Vilniuj šėlti elektroniniuos vakarėliuos, klausyt techno ir panašių velnių bei egltis netinkamai noris šimtą kartų labiau nei vakarėlių sostinėj – Berlyne? At least for now lyriškas gitarų ir ramių pasisėdėjimų etapas is over. Vandens vandens, kramtomos gumooos. Na, gal ne taip stipriai, bet va.
Nicolas Jaar – Space is Only Noise if You Can See. Vuolia.
Pakomentuok Pirmas!