Šiandien kaip niekur nieko atėjau į paskaitas pavėlavusi pusantros valandos, nes buvau tikra, kad taip reikia. Tai suvokiau tik antros paskaitos vidury, tai pasijutau, kaip iš medžio iškritus. Man prasidėjo nesveika sloga, varvu, upeliai liejas. Grįžau, sužinojau, kad ryte taisytam straipsny palikau klaidelių. Tada finale pasimatavau temperatūrą ir dabar vis pasimatuoju kas kelias valandas, nori tikėk, nori ne, vidutinis skaičius – 34.7C. Tai kur tau nevaikščiosi žmogus kaip šešėlis, kai jau organizmas atsisakinėja šitaip, kur tau nesinorės suptis į žieminį paltą, kai visi nuogas kojas demonstruoja. Kambariokai nustatė, kad virstu į iguaną.
Pasakyk tu man, kaip nusiramint. Jau taip pergyvenu dėl visokių mokslų, dėl visko, – paskaičiau baigiamojo egzo klausimus ir apsiašarojau, pažiūrėjau į atsiskaitymų deadline’us ir apsiašarojau darsyk. Kažkas, išgirdęs, kiek aš jaudinuos, (nebepamenu, kas, bet, lyg ir tėtis) pasakė, “O, tai, pasirodo, tu tikrai mergaitė.” Jau geriau kitose srityse tas mergaitiškumas išlįstu, tik ne šitaip.
Noriu, kad būtų karšta, kad viskas būtų sutvarkyta ir nereikėtų dėl nieko nervintis. Ilgai laukus, dar palauk, krč.
Pakomentuok Pirmas!