Ir dar vienas iš tų kelių šimtų savaitgalių, kurių nepavyko išvengti. Mes šėlom repo konce, gėrėm juodą vodkę, penktą ryto užsiėminėjom pyrsingu, o vakarą (jau kitą) pasitikom išsiviepę ant kalno stebėdami nežmoniško grožio rudenį, tą rudenį, dėl kurio gražumo bekrykštaudama baigiu išūžt visiems galvas.
Dideles laimes man neša kažkas glėbiais, o jei ir sugalvoju skųstis, tai tik iš paikumo.
O dabar – tiesiu taikiniu į tobulą gyvenimą. And see no evil, hear no evil, speak no evil. Būk žmogumi, kurį norėtus stebėti iš šono ir mirt iš pavydo.
Viskas aišku?
Pakomentuok Pirmas!