Pirmyn į turinį

Žyma: tūsofkės

Apie lankomiausius (bet ne laukiamiausius) 2016-ųjų festivalius. Jūsų dėmesiui – Skardis 2016.

Yra toks festivalis, apie kurį žino ne kiekvienas, bet dalyvavęs yra tikrai ne vienas. Jam metų laikai, jūsų amžius, socialinė padėtis, lokacija ar kiti antraeiliai niuansai visai nerūpi. Pirmą kartą bloge publikuoju tekstą, kurį sukalėm kartu su bendraautorium, mano mūza. (Nežinau, koks čia vyriškos lyties atitikmuo tiktų, bet mano mūza yra male). Pristatome jums festą Skardis 2016 (su šaižiai karčiais besibaigiančio Skardis 2015 paskutiniais pasispardymais (Skardžio 2015 baigiamojo mėnesio 15 dienų paliekamos dalyvių valioje. Ačiū dalyvavusiems.))

Kas tai: Lankomiausias ir populiariausias festivalis Skardis. Vienintelis festas iš kurio sunkiai išvažiuosi, o emocijų užteks ilgam. Tai yra toji būsena, kuri jus apima po hedonistinių savaitgalio ir nebūtinai linksmybių ir vingrybių (nebūtinai turi būti linksma, kad atsidurtumėt Skardyje). Kuo būna linksmiau, tuo Skardis skardena garsiau. Tai tas festas, kur jau sekmadienį vakarop prasideda maždaug, stato visi palapines, o pirmadienį iš ryto main stage’e pasirodo full line up ir būna per daug garso ir per daug šviesų.

Apie line-up: 2016 metų Skardžio line up’ai dar neaiškūs – taip pat kaip dalyvių užmojai. Stengsimės prikviesti ir kuklių (trečiadienio rytai) ir turbo vau zviozdų (po nakties iš penktadienio į antradienį). Grupių ir atlikėjų repertuarai vėl varijuos tarp euforinių vienu-viskio-stiklu-per-daug šlagerių, salei plojant atsistojus ir melancholerinių noriu-mirt-vakar ritmenbliuzo nenaujienų.

Didelė tikimybė, kad non stopu gros Adele – Hello ir niekaip neišeis išjungt. Niekaip.

Apie palapinių miestelį: Palapinės dažniausiai pradedamos statyti sekmadienio pavakarę, bet tai nėra tiksli data – visi laukiami bet kada, bet kuriuo paros metu. Antradienį vemiant Submarino tualete ar penktadienį pamiršus (m)oralines normas Opiumo rūkomojo šešėliuose. Patartina pasiimti šiltų rūbų, nes Skardis žinomas kaip labai kratantis, mėtantis ir vėtantis festivalis. Taip pat naudinga iškart nuspręsti keliavietėje palapinėje sutiksite festivalio pradžią – vienvietė jau geltonioliktus metus muša rekordus. Prasidėjus pirmiems skardžio dalyvavimo požymiams palapinių miestelyje vieta – nemokamai.

Apie workshopus aka aktivijas: „Pergalvok praeitį”, „Susirūpink ateitim”, „Vos išvenk socialinės savižudybės”, „Valgyk kebabą verkdama(s) vienumoj” ir festivalio sold-out’as/populiariausias „Atsisakyk savo kreivų klystkelių amžiams, bet tik kol kas” (įskaičiuotos į abonemento kainą). Dar viena populiari veikla – „Moralinės pliūchos per veidą“. Veda profesionalai, reikėtų registruotis iš anksto.

Apie VIP zoną: VIP zona yra, bet ar jūs ten norite, verčiau gerai pagalvokite. Viskas ten slow motion ir giliau krenti. Seselės rūpinasi.

Kelios iš Skardyje 2015 nuskambėjusių liūdnai pagarsėjusių skardentojų frazių:

„Su gimtadieniu mane. Kind of liūdi šeima, artimieji ir antstoliai.“

„Skardis atbildėjo su trenksmu“.

„Krentu skardžiu“.

12394481_10208353410499737_2073570219_o

„Toks Skardis, kad nebeturiu, ką pridurti“.

Apie bilietus: Taip, bilietų nėra. Yra tik abonementai arba lifetime membership. Ir tie tik su pakvietimais. Beveik Rotary klubas tik, kad visiškai ne. Priimame VISA, MASTERCARD, MAESTRO ir banko pavedimus. Grynų ir taip nebeturėsit, remiantis Skardžio statistika. Abonementai brangs.

Apie rėmėjus: Skardis 2016 net neieškos rėmėjų. Rėmėjai ras patys.

Ko negalima įsinešti: Neleistinų daiktų sąrašas apsiriboja optimizmu kitiems festivalio dalyviams – griežtai draudžiama įnešti vilties kitiems žmonėms – festivalio tikslas yra ugdyti socialinę atsakomybę arba priešpriešybę jai savarankiškumo, arba „aš-pats” keliu.

Papildoma informacija: Festivalio prokurvatūra pasilieka teisę neįleisti basic bullshiterių, kurie imituoja asmenines problemas. Tam tikra „your-problems-must-be-this-tall” kartelė bus taikoma jums pranešus, kad ruošiatės dalyvauti festivalyje. Organizatoriai pasilieka teisę potencialiems dalyviams pasakyti, kad jie neverti festo ir gali eit lauk su savo basic problemom.

Beje, „skardis“ yra baisiai lankstus ir lengvai pasiduoda lingvistinėms vingrybėms. Drąsiai galima iš jo gimdyti tokias būsenas, kaip kad „Skardis skardena“; „Skardis skardena–>Skardiena–>Skardienos kebabas–>Skarmalas“; „Skardis–>Skylė–>Duobė“

Registruokitės bet kada atsibudus, atsidusus ir supratus, kad jau Skardis. Laukiami beveik visi!!! Daugiau info PM.

2 Komentarai

Mirusios Vilniaus vietos, kurių lig šiol šiek tiek ilgu

Dabar esu toli, bet regiu, kaip socialiniai tinklai mirga naujų, dar nelankytų Vilniaus vietų pavadinimais ir nuotraukomis iš jų.

Vilniaus vakarėliuose pradėjau lankytis palyginus vėlai – kokioje vienuoliktoje klasėje, tad tam tikrą dalį sostinės naktinio gyvenimo kultūros istorijos pražiopsojau (pvz. Vault‘ą). Vis dėlto, per tuos septynerius metus spėjau apsilankyti galybėje vietų, kurių jau nebėr ir kurioms lig šiol jaučiu šiokią tokią nostalgiją. (Memory is a poet, not a historian, right?)

Intro. Buvo kadaise toks klubas netoli Onos bažnyčios. Grodavo ten labai įvairią muziką ir vykdavo ten įvairūs kreizi šmeizi renginiai. Man teko lankytis ragga jungle, reaggie ir ska šventėse. Pamenu, po Panevėžio, Intro chebrytė, pasipuošusi dredais ir margaspalviais pyrsingais – milijonas įvairiausių žmonių tuomet atrodė labai naujas ir įdomus dalykas. Pirmas mano aplankytas klubas Vilniuje, bet rimtai į tūsą ten pasinerti visgi tekę nėra, tad ir įspūdžiai tik tokie pirmokiški ir gan abstraktūs.

Gravity. Apie šią vietą galima kalbėti dešimt dienų be sustojimo gurkšnojant vyną/degtinę ir vis atsidūstant, kaip ten gerai būdavo. Gravas, be abejo įsirašo į Vilniaus tūsofkių istoriją, kaip, ko gero, pats stipriausias kada buvęs klubas su įspūdingiausiu grojikų sąrašu. Ot fainas jausmas būdavo nusileidus laiptukais žemyn, slenkant ilgu koridoriumi girdėti siautulingus rimtus, kurie įtraukdavo ir nepaleisdavo iki pat pabaigos. Mano balių sąrašas ten ne itin solidus – Deadbeat, Dieselboy, Darren Price, Carl Craig, Junior Boys, Robert Babicz, Nesakyk Mamai vakarėliai ir dar daug, kurių jau nebepamenu, bet užteko ir tiek. Kiek sobieskio išlakta toj aikštelėj prepartinant, kiek GPL‘ų (dvi stopkės vodkės ir dvi – šviežiai spaustų apelsinų sulčių) išsiurbta prie baro, kiek pokalbių toje nuostabioje rūkykloje – laiptinėje apturėta ir į kiek nurautų afterių po gravo išplaukta. Tai, kas toje vietoje dedasi (ar bent jau dėjosi pastaruosius trejus metus) dabar – net neverta aptarimo.

Transilvanija. Taip, toji neformalų užuovėja Totorių gatvėje. Žinau, ši vieta nelabai panaši į tą, kurioje tikėtumeisi mane sutikti, bet, visgi, praleista ten uoj nemažai vakarų. Tais laikais, kai savaitės diena nebuvo rodiklis, tūsinti, ar ne, Transilvanija labai mums tikdavo sekmadieniais, nes dirbdavo, kiek pamenu, mažų mažiausiai iki trijų nakties. Vienu metu Totorių gatvė buvo visų švenčių epicentras, tad neišvengiamai užsimezgusios draugystės su šios gatvės barų personalu tik dar labiau padidindavo mūsų lankomumą. Girdėjau, prisikėlė ji kažkur kitur, bet man jau ten nebe pakeliui.

Roller. Šiame, pagal pirminę idėją, vieninteliame klube, kuriame buvo galima važinėtis riedučiais, tų riedučių gyvenime matyti taip ir neteko. Užtat teko lankytis keliose dešimtyse techno ir labai hard techno vakarėlių, kuriuos ten 2009-ųjų – 2010-ųjų žiemą galėdavai aptikti kiekvieną savaitgalį. Man regis, niekur per visą Vilnių, nesu tiek šokusi, kiek ten. Nuostabi erdvė, kur techno kapodavo iš širdies ir undergraundas buvo pakankamai nemurzinas mano sielai, kuriai estetika šiek tiek svarbi. Panteroje lankytis dar neteko, bet bus labai įdomu pamatyti, kaip ten viską pertvarkė. Tikrai lankysiuos, nes reikia gi pamatyti, kas ir kaip, jei tik įleis.

Funky Monkey. Šitą vietą mylėjau beprotiškai, o lojalumo kortelė (neįsivaizuoju, kokie benefitai su ja buvo, bet nesvarbu) vis dar mėtosi kažkur tarp senų skrajučių rinkinio. Funky Monkey būdavo vieta, kur vykdavo man siaubingai gerai į atmintį įsirėžę baliai. Ištarus šį pavadinimą iškart prieš akis iškyla nesuskaičiuojama gausybė kamikadzių šotukų, turbo ero vizualizacijos, šokiai be saiko, kliedesiai rūkykloje, ir dar klaidesni ūžesiai prie baro. Laimei, skirtingai nei Gravity, Funky Monkey išaugo į baisiai, tik kiek kitaip, mylimą Opiumą. O pasakojimai apie afterius po Funky Monkey lai lieka privačiam pokalbiui, kai kitąsyk ragausim kamikadzes.

Satta. Jau ir pirmą kartą lankantis Sattoj (čia kokiam pirmam kurse) girdėdavau atgarsius, kad „šita Satta jau nebe ta, tikroji“, tad, ko gero, tos „tikrosios“ Sattos pamatyti taip ir nespėjau. Užtat toje vėliau buvusioje tiek užpjauta, kad verčiau tos sienos niekada neprabyla visų Vilniaus tūsofščikų naudai. Kad ir kur pradėtum, kad ir kur užsibaigtum, būdavo, vis tiek visi keliai veda į Sattą. Ateiti ten septintą ryto – labai normalus reiškinys, be dviejų net nesirodydavom. Būdavo, užeini ir kelis kartus per naktį, nes besiblaškant vis tiek geriausia ten, kur visi savi. Ne kartą Sattos aikštelėje nakvoti teko mano mašiniukui. Smagiausias laikas man ten būdavo tada, kai dar leisdavo rūkyti pusiau vidinėje rūkykloje. Ir vėlgi – išpažintys ir išrišimai, senos nudėmės atleistos, atviri keliai naujoms. Nereikėjo nei iškabos, nei reklamos, su Satta viskas būdavo aišku.

Woo. Man Woo niekada nebūdavo vieta, kurią galėdavai vadinti vakaro highlight‘u. Užeidavai pro šalį šotukui kitam, bet tas masinis stumdymasis kažkaip niekada pernelyg neįtraukdavo. Vis dėlto, Woo – nepamirštama Vilniaus naktų dalis, tik smagiausias veiksmas dažniausiai vykdavo ne pačiam klube, o aikštelėj ar jos užkaboriuose. Užat labai geras buvo uždarymo vakarėlis, kuriam, gaila, tąnakt jėgų užteko tik iki penkių. O rimtai Woo užsidarė dėl to, kad neva grėsmingai smenga Radvilų rūmai?

Smagu prisiminti, ašaringai dūsauti neverta, party goes on, tune the music up!

1 Komentaras

Vakarėliai tęsiasi

Tūsofščikas ir Kanadoj tūsofščikas, ir nieko čia nepadarysi. Keičias šalys, veidai, laisvalaikis, bet prigimties nepakeisi – jei esi velnias, velniu, turbūt ir liksi, kad ir kiek tau angelo sparnus lipdytų, jie atsiklijuos.

Džiaugiuosi ta sau padovanota laime, kad susitaikiau su tuo, kas esu ir įsimylėjau tą asmenybę dar labiau nei bet kada.

Miau.*

Gyvenimas veža, važiuojam!

Palikite komentarą

Mano vasaros hitų apžvalga

Šią vasarą aš kaip niekad labiau mėgstu šokti, tad iš visų pusių renku gabalus, kuriuos norėtųs tam pritaikyti reikiamą akimirką.

Kaip pernai vasarą visiškai valdė The Weeknd (jauti, kaip griebia už gerklės nagais ir prisimeni visas paauglystės meiles? Aš tai jo) bei Blawan‘o – Getting me Down, taip šiemet išlindo keletas tikrai į šitą pliustrisdešimt dusulį įsipaišančių kūrinių. Klausau dar labai daug kitų reikalų, bet va šitie man labiausiai sukelia norą pamest laiko suvokimą ir klykiant šokti kažkur ant smėlio, ar bent jau prie gėlųjų vandenų, raitant begėdiškus piruetus.

Labai daug visko iš Sūpynių, bei kažkas ir iš vietinio daržo. Važiuojam.

Pats pats pačių pačiausias, ir sode, ir mašinoj, ir prieš balių, ir po jo, ir jame, ir ant stalo, ir po stalu:

Flashmob – Need in me

Pora visiškų vasariškų seksitaimų, kurių klausant noris į Majamį (nors/nes niekada tenai dar nebuvai):

Huxley – Let it go

Maceo Plex – Stay High Baby

Šitas toks gailus ant rytojaus:

One Day/Reckoning Song (Wankelmut Remix) – Asaf Avidan & the Mojos

Dėl šito senų baliauninkų buvom apšaukti narkomanais, bet ką jau padarysi:

Nina Kraviz – Ghetto Kraviz (Amine Edge Mix)

Įtraukiantis iki pažastų (net nepajunti, kaip pradedi pritarti tam ti ti ti ti):

Metro Area – Miura

Ir dar vienas skaidrus Sūpynių perlas:

Andre Lodemann – Where are You Now?

Na, ir, be abejo, nesprangaus popso vienetai:

Mario Basanov & Vidis ft. Ernesto – Care

Parachute Youth – Can’t Get Better Than This

Taigi, šitų kūrinių pagalba galima užkurti išties smagią diskoteką, tik pažadu, kad buvę klasiokai, kurių baliuj skamba tik lietuviška, nesupras.

O čia – visų šio sezono žiburėlių vienvaldys:

Royal T – Crookers feat. Roisin Murphy

Kažkada, kai jį paleidau dideliam baliuj su kompanija, surinkta iš ypač įvairių piliečių, viena mergiotė rėkė ant manęs taip: „Neleisiu blet, kad baliaus metu leistumėt savo pankišką grūzą nx.“

Na ką, du trečdaliai praėjo, bet dar vienas liko, rankutes į viršų, greitai šoksim ant smėlio ir, turbūt, net Europos vakarėlių sostinėj (bet ne Berlyne, toj kitoj).

Palikite komentarą

All the parties left behind arba atmintinė penktadienio vakarui

-O ką reikia veikti festivalyje?

-Šešiolika ratų ir prie kolonkės.

<…>

Išvadų galima padaryti daug, bet mano power saving režimu veikianti galva geba išanalizuoti vos keletą.

1. Viena, labai sena, bet vis pasitvirtinanti: nieko nėra baisiau už ploną kiaulę, kvailą berną ir girtą moterį. Visgi, baisiausia – kvailas bernas, nes girtumas – laikina, o įgyti proto – užtrunka (kartais ir visą gyvenimą).

2. Velniop tokius vakarėlius, kur privalu prisigerti, bet prisigerti neišeina, nes “Pas mus kortele neaptarnaujama, o artimiausias bankomatas kažkur Varšuvoj”.

3. Mes šiaip labai mėgstam ančių kepenėlėmis įdarytą veršieną su pistacijų padažu bei taure šviežių spanguolių sulčių, bet finale vis tiek vakarieniaujam hezburgery.

4. Jei nežinai, ką apsirengti, užsidėk juodą maikutę ir džinsus, o ne čigonišką/indėnišką sijoną ir dryžuotą golfą. Na ir kas, kad gimtadienis, šukuosenos darytis nereikėjo.

5. Jei esi negražus, tai neik į lauką ir negąsdink žmonių.

Sakoma, kad patirčių reikia visokių, bet, kažkaip manau, kad tokių reikia kuo mažiau.

Ramiai, nuotaika ore, aš tik norėjau papurkštauti.

Palikite komentarą