Pirmyn į turinį

Gali būti, kad šitaip atrodo augimas

The older we get, the better we used to be.*

Reklama:

Būna laikų, kai atrodo, kad jau niekad nebus geriau. Būna laikų, kai jautiesi seniausiu (bet nė per kur ne išmintingiausiu) pasaulio žmogumi. Sėdi prieš save išsidėliojęs visą patirčių naštą ir nesimato tame jokio šaunumo. Gėda, kaltė, visos kreivai išsisukusios situacijos, kai norėjai žavingai išstot, o baigės užsivijusiu noru į žemę prasmegt, tos visos nuoskaudos, kai primetei lūkesčius ir negavai jų atgal išpildytų, dėmesio skolos, neprašyti to paties dėmesio perviršiai, kur niekam nereikėjo, bet taškeis, skandinai, tie kartai, kai šitaip stengeis, o vakarėlis nepavyko, kai ant savo pečių prisivirei smalos, už kurią ligi šiol atgailauji – visos spygliuotos šlykštybės iš tavo galvos, pernelyg geros atminties, dabar plaukia į viršų ir nieko daugiau nesimato.

Ir tas nejaukus jausmas, tarytum nutrūktum ir tavo pavidalas, tavo pasaulis, tavo realybė atrodo ne tavo, svetimi jie atrodo. Lyg stebėtum save iš šalies, tik šiuo metu dar ir lyg bluras kažkoks uždėtas, ir nieko gražaus tenais nesimato.

Bet gali būti ir taip, kad štai šitaip vyksta augimas.

Augti yra labai nepatogu. Maudžia į visas puses ištemptus sąnarius, neries iš odos, meti seną kailį ant žemės, jauties pats bjauriausias klasėj, įšstybęs ir kreivas, negražus, negražus, negražus, giliai įtikėjęs, kad visi už tave pasaulį moka geriau. Ir žino, supranta, mato, ir sukas visi jie geriau už tave.

Rideniesi iš ten, kur buvo saugu, šilta, minkšta ir paprasta, slenki erdvėn, kur niekas neaišku, kiekvienas padėtas žingsnis įrėmintas baimės, kad reik pasirinkti geriausiai, bet sustingsi ir šito nesugebi, ir neišsirenki nieko, ir grįžti tuščiom kaip ta Našlaitėlė gero būdo, kurią vaidinai eglutėj daržely (oho, kaip toli pasistūmėta) ir atrodo, kad nieko nebemoki, nieko nebegali. O tada ir uždaužo neramios mintys, kad viskas, kas geriausia, jau buvo, jau buvo, jau buvo, jau geriau niekada nebebus. Ir tas įkyrus susitaikymas, kad viskas, kas negero nutiks, o nutiks, reikia ruoštis, bausmė už kelius, kuriais negarbingai prieš tai nuėjai ir viskas pelnytai, negali prieštaraut.

Jautiesi senas ir durnas – fantastiška kombinacija. Ir gėda, ir gėda, pjauna ir ėda, kai prisimeni, kokios paikos tos tavo bėdos visatos didumo plotmėj.

Ir rašyt nebemoki. Ir skaityt nebemoki. Taip gerai ėjos kadais. O dabar žodžiai nesidėlioja, žodynas tik traukias, kartoji *nutampytas pakampėm klišes, nieko naujo, viskas girdėta, bukyn iš peties, prieš mirtį visai nė sakinio sudėt nemokėsi.

Gali būti, kad šitaip atrodo augimas.

PJ Harvey – We Float

Mad Season – River of Deceit 

Jean-Michel Basquiat, Jazz

Pakomentuok Pirmas!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.