Pirmyn į turinį

Kategorija: Citatos

Apie vieną įspūdingiausių skaitytų knygų: Please Kill Me: The Uncensored History of Punk

Po to, kai perskaičiau Marinos Abramović „Walk Through Walls“, buvo toks sudėtingas laikas – ta knyga buvo tokia puiki ir taip pritrenkė, kad visos vėliau į rankas paimtos nė pro kur jai neprilygo.

Rugsėjį, kai išeidinėjau iš seno darbo, manęs paklausė, kokios knygos norėčiau dovanų atsisveikinimo proga. Kadangi esu davusi sau pažadą kuo daugiau skaityti angliškai, atsidariau „eureka!“ knygyno puslapį ir tiesiog ėjau per jų turimus variantus. Galvojau, išsirinksiu kažką, ko pati niekad nesugalvočiau nusipirkti. Taip mano rankose atsidūrė „Please Kill Me: The Uncensored History of Punk“.

Šiandien rašau apie šitą knygą todėl, kad ji buvo tokia puiki ir galinga, jog kartais norėdavosi skaitant trumpam padėti ją į šalį, kad galėtum atsikvėpti nuo įspūdžio.

Originaliai išleista 1996-aisiais (skaičiau papildytą 2016 m. leidimą), knyga suskirstyta etapais nuo 1967-ųjų iki 1992-ųjų. Šimtai interviu, kuriuos ėmė jos sudarytojai Legs McNeil ir Gillian McCain, bei ištraukos iš žurnalų bei antologijų publikacijų sudėlioti į rišlų pasakojimą apie punk istoriją.

The Velvet Underground su Nico, MC5, The Doors, Stooges su Iggy Pop‘u priešaky, David Bowie, Sex Pistols, The Ramones, Patti Smith, Television, The New York Dolls – iš aprašytų grupių ir atlikėjų tebuvau susipažinusi su puse jų, ir tai – tik su muzika. Kažkur kažkada buvau girdėjusi apie Nancy Spungen ir Sido Viscious tragiškai pasibaigusią meilės istoriją, bet irgi tik tiek.

Trumpai apibendrinant – einasau, kokie nurauti ir chaotiški tai buvo laikai. Koncertai, kurių metu Iggy Popas apsivaręs nuolat krisdavo nuo scenos, publika apspjaudydavo grupės narius (o tie ją – atgal) ir apmėtydavo juos buteliais, pinigų prasimanymas parsidavinėjant, dėl žvaigždukų pamišusios groupies, kurios turėdavo sąrašą atlikėjų, su kuriais norėjo permiegoti ir tame sąrašė dėjosi pliusiukus, amfetaminas, heroinas, kokainas į veną, quaaludes ir Tuinails (net nežinau kaip lietuviškai), rūgštis ir dar kas tik nori pietums, pusryčiams ir vakarienei – menas reikalauja aukų. Knygos pabaigoje pateiktas aprašytų kalbintųjų sąrašas bei surašytos anapilin iškeliavusiųjų mirties priežastys – grubiai paėmus, pusė mirė perdozavę, kita pusė – nuo širdies ligų. Visa tai perskaičius niekaip nesuprantu, kaip Iggy Popas vis dar gyvas ir ar jis iš viso yra žmogus.

Dalinuosi viena įdomesnių knygoje aprašytų scenų.

Dvidešimtmetė Nancy Spungen buvo rasta negyva po vieno vakarėlio jos ir Sido namuose 1978-ųjų spalį. Jos nužudymu įtariamas buvo pats Sidas, netrukus suimtas ir 1979-ųjų vasarį paleistas už užstatą. Pačią pirmą dieną išėjęs į laisvę dvidešimt vienerių Sidas išsizyzė iš motinos Ann $100 kokainui (nes „jautėsi prastai“), už juos nusipirko 99% grynumo heroino ir perdozavo. Po jo mirties Nancy Spungen žmogžudystės byla nebebuvo tiriama, tačiau įvairūs šaltiniai tvirtino, kad ją nužudyti visgi galėjo vakarėlio metu pas juos trynęsis narkotikų prekeivis, o ne Sidas, kuris negyvos merginos kūną rado tik atsipaipaliojęs po baliaus.

Kai Sidas dar buvo gyvas, jis nuolat sakydavo „Kai numirsiu, palaidokite mane šalia Nancy“. Tačiau Nancy tėvai net girdėti apie tai nenorėjo. Taigi, jų draugė Eileen Polk drauge su Sido mama Ann ir dar pora žmonių nuvyko į kapines, kur buvo palaidota Nancy. Kadangi kapinėse kompaniją nuolat lydėjo pora jų darbuotojų, plano iškart įvykdyti nepavyko – pasimeldę ir paverkę lankytojai neva išvažiavo. Apvažiavę kapines iš kitos pusės, iš mašinos jie paleido Sido mamą. Toji perlipo per tvorą ir išbarstė Sido pelenus ant Nancy kapo:

„Then she came back and got in the car and said, „Well, they‘re finally together.“

Ir čia tik vienas iš draugybės pritrenkiančių knygoje aprašytų epizodų.

Nuostabus, šokiruojantis ir žiauriai įdomus skaitinys. Tik jei esat jautrūs ir visa savo esybe prieštarajaut hedonizmui – tikrai ne jums.

„The old sound was alcoholic. The tradition was finally broken. The music is sex and drugs and happy. And happy is the joke the music understands best. Ultra sonic sounds on records to cause frontal lobotomies. Hey, don’t be afraid. You’d better take drugs and learn to love PLASTIC. All diffrent kinds of plastic- pliable, rigid, colored, colorful, nonattached plastic. – Lou Reed (1965-1968)” 

Jei galite rekomenduoti kažką panašaus, go crazy komentaruose, būsiu labai dėkinga.

5 komentarai

“Viešnia iš šiaurės”: liūdna pasaka apie gerumą ir tikrus dalykus

Man regis, ne vienam taip nutiko, kad po mokyklos ar universiteto skaitymo įpročiai nuėjo kažkur šalin ir net ir didžiausieji skaitytojai tai daro kur kas rečiau. Todėl pastaraisiais metais išsikėliau tikslą skaityti kuo daugiau knygų. Bent jau tikrai daugiau negu skaitydavau anksčiau. Neslėpsiu, didelę įtaką daro žmonių, kuriuos laikau autoritetais, aiškiai išreikšta meilė literatūrai. Aš irgi noriu būt tokia protinga, kaip jie, todėl skaitysiu. Skaitysiu daug ir įvairią literatūrą. Ir bandysiu karts nuo karto įspūdžiais pasidalinti.

Taigi, mano tėvų lentynoje A. Vienuolio „Viešnia iš šiaurės“ seniai traukė akį. (Tas minimalistiškas ir labai gražus viršelis. Ir pavadinimas gražus.) Bet į rankas vis neėmiau. (Galbūt bijojau, kad senoji literatūra bus nuobodi ir gremėzdiška.) Iki gruodžio. Buvau Panevėžy ir ieškojau, ką veikt ir va, pagaliau pribrendo reikalas.

Tai – tragiška lietuvaitės Aldonos, kuri būdama dar vaikas su tėvu prieš pat Pirmąjį Pasaulinį karą atvyko į Italija, istorija. Siužeto posūkių nedaug, veiksmo irgi, bet knyga man labai patiko. Ilgi, išsamūs vietų, žmonių, situacijų aprašymai, tobulai sudėlioti tam, kad skaitydamas pajustum tą liūdesį, kuriuo persismelkęs pagrindinės herojės ir jos kely sutinkamų žmonių gyvenimai. Beprotiškai, be galo, be krašto liūdna knyga, su mažyčiu krislu vilties. Bet ir tos mažai.

Tai kodėl man taip patiko?

Bene labiausiai žavėjo senovinė, kiek komiška, bet tuo pačiu labai jauki lietuvių kalba. Daugybė niekad negirdėtų, arba kažkur gal ir matytų, bet šiais laikais jau nebevartojamų žodžių. Keistos, kartais primityvios, kartais pintai susuktos sakinių struktūros. Be to, labai sužavėjo kūrinio paveikumas. Tiesa, kelissyk pasijutau kaip kadais vaikystėje žiūrėdama kokią muilo operą, tik čia buvo kur kas kokybiškesnė to versija. Nepamenu, ar gyvenime esu verkusi skaitydama knygą, užtat eidama į šios pabaigą blioviau kaip vaikas. Esu šventai įsitikinusi, kad meno kūrinys neprivalo tik linksminti, o jo gerumą dažnai parodo gebėjimas paveikti prie jo priartėjusį meno „vartotoją“. Kai knyga priverčia permąstyti vertybes, gerai pagalvoti, kas yra gerumas, kas svarbu, kaip sunkiai gali žmonės gyventi ir vis tiek vilties neprarasti, ir kaip nė už ką gyvenime nereikėtų visko imti for granted, jaučiuosi nuginkluota ir tuo susižavėjusi.

Taigi, A. Vienuolio „Viešnia iš šiaurės“ – tai pasakojimas apie gerumą, tikrus dalykus ir nuostabi galimybė pasigrožėti ketvirtojo dešimtmečio lietuvių kalba. Nelengva buvo skaityt dėl visų tų stiprių emocijų, kurias ji išjudino, bet perskaičiusi džiaugiuosi, kad tai padariau. Beje, lengvai įsivaizduočiau šį kūrinį ekranizuotą, kaip kad britai į ekraną yra perkėlę ne vieną romantinį Jane Austen romaną. Gal net ne filmo, o mini serialo pavidalu.

Mergytė ištiesė savo šiltas rankutes ir švelniai paglostė tėvą per skruostus. Ir kokia ji jam tą valandėlę pasirodė brangi ir meili, kad Tijūnaitis, prisiglaudęs savo veidu prie jos užkaitusių veidelių, mintyse prisiekė sau viską viską, visą savo gyvenimą atiduoti jai, ir tik jai, ir visa padaryti, kad tik ji užaugtų sveika, graži ir būtų laiminga. Ir didelis, didelis, malonus uždavinys gyvais paveikslais atsistojo jo akyse.

Kai sugrįžo į savo kambarius, vakaruose sėdo saulė. Sinjorina Aldona pirmą kartą savo gyvenime pamatė tokį gražų saulėlydį: visas vakarų krašto dangaus plotas buvo persunktas skaisčiais raudonais dažais. Skersai tą žydinčių raudonų aguonų lauką, iš pietų vakarų į šiaurę, buvo išvarytos ilgos vagos ir atrodė it suversti raudonos, pajuodusios bronzos klodai. Ten, kur tie klodai-debesėliai buvo storesni, ir vagų velėnos buvo tamsesnės. Plonesnėse vagose matėsi pailsi siauri akivarai, it tirpyto aukso pripildyti ir išblėsusiomis žarijomis padėti. Tarp tų akivarų ir suverstų bronzos klodų smego gilios mėlyno dangaus prarajos.

Palikite komentarą

Apie vietas, kur faina valgyti, vargus su telefonu ir tai, ką šneka žmonės

Betvarkydama poros metų senumo įrašuose susigliučinusius paveikslėlius (ilga istorija, bet daug kas dingo, tai reik ištrint pilkus blynus) supratau, kad baisiai seniai berašiau ne viena tema, o į vieną įrašą sudėdama daug padrikų pastebėjimų. Kaltas, matyt, FB, kuriame dalykus po truputį aprašyti yra paprasčiau, bet dabar tiek visko prisikaupė, kad nutariau pabandyti pamėginti epizodiškai grįžt prie seniau įprasto formato. Be to, FB sraute daug kas pasimeta, o bloge lieka ilgam ir rasti paprasčiau.

Apie vietas, kur skanu ir faina valgyti

Dažnai nutinka taip, kad valgau arba namie, arba ten, kur būta šimtą kartų, arba cirkle K pyragėlius su vištiena (nieko nesakykit, bet jie skanesni už daugelio kepyklėlių delikatesus nu). Užtat yra pora vietų, apie kurias gal dar ne visi žino ir kurias norėčiau rekomenduoti. Ne, nepažįstu nieko, kas ten dirba ir man niekas už tai nesumokėjo.

Rhum Room

Kai ši erdvė iš senojo The Room‘o virto į dabartinį Rhum Room, tikėjausi tik blogo. Matyt dėl to, kad senasis bariukas, kai jis veikė, visada atrodė viena stilingiausių, jaukiausių ir ne pižoniškai mandrų vietų mieste. Tad maniau, kad romo baras yra tai, kur eiti man būtų mažiausiai įdomu.

Kol vieną vakarą ten nepavakarieniavau.

Nuo to karto ten užsuku kur kas dažniau, apie tą vietą neužsičiaupiu, liaupsinu be sustojimo ir visiems rekomenduoju.

Kodėl? Nes ten labai jauku ir žiauriai, žiauriai skanu. Be to, labai padorios kainos. Pradedant nuo užkandžių (rūkytų Accras (tokios spurgytės su skumbre ir romo+mango padažu, Johnny Bakes (tokie koldūno formos pyragėliai su plėšyta jautiena ir kokoso grietinėlės padažu), saldžiųjų bulvyčių) (~3-4,5eu), baigiant pagrindiniais patiekalais ir desertais. Kai valgiau „Blue Mountain“ kepsnį (steiką su kavos sviestu, 9,5eu), buvo taip skanu, kad norėjau apsiverkti iš laimės. Ir aš neperdedu. Karibų jautienos žandai (9,8eu) su tobulai paruoštais ryžiais (kurių šiaip gyvenime tai net nemėgstu) irgi buvo nuostabūs. Desertas „Esant slėgiui“ taip pat vertas atskiro paminėjimo. Gaila, kad nebūnu centre dienos metu, nes būtų įdomu paragauti, ką jie siūlo dienos pietų meniu. Pati neragavau, bet draugai gyrė, kad dar ir be galo skanūs Rhum Room kokteiliai.

Dar vienas baisiai svarbus dalykas – nepriekaištingas aptarnavimas. Nuo bendravimo rezervuojant staliuką, iki patirties pačiame bare.

Kai patariau draugei nueiti į šią vietą, vėliau rašė „Nu tu čia ir užrodei“, su tirada liaupsių.

Man rimtai neaišku, kodėl kartais ten dar būna laisvų staliukų, kuomet visiškai vidutinėse vietose rikiuojasi eilės. Negi žmonės nemėgsta skaniai ir jaukiai valgyti?

Kita, visiškai kitokia nei anksčiau aprašytoji, vieta –

Meze restoranas

Seniai dūsavau, kad Vilniuje labai trūksta tikro turkų restorano. (Žinokit, turkiškas maistas – ne tik kebabai, turkai puikiai moka ruošti daug įvairių kitų patiekalų.) Ir, pasirodo, toks jau kurį laiką yra įsikūręs Šiaurės miestelyje, greta visų tų parduotuvėlių ir išparduotuvių.

Labai patiko draugiškas aptarnavimas – visi ten dirbantys sutikti turkai kalbėjo lietuviškai ir buvo be galo malonūs ir paslaugūs. Na ir, žinoma, maistas. Labai gardus tadziki ir bulvių košės užkandis su sūriu, patiekiamas su pomidorais. Aš valgiau vištienos Gyros (7,5eu), o draugas – Pideli Köfte – maltos jautienos gabalėlius, keptus pomidorų padaže (8eu). Abu patiekalai buvo puikūs, o porcijos tokios didelės, kad daugiau nei pusę saviškės parsinešiau namo ir kitą dieną suvalgiau pietums. Norėjosi paragauti ir daugiau skanumynų, bet pilve tiesiog nebebuvo vietos, todėl tikrai teks apsilankyti dar kartą.

Draugas, kurį įtikinau čia užsukti, iš pradžių buvo skeptiškai nusiteikęs, bet vėliau valgydamas jau sakė „Kaip gerai, kad čia atėjom“.

Apie kasdienybės smulkmenas

Vakar ryte pasidažiau, jau ruošiausi išeiti iš namų ir dar kartą užmetusi akį į veidrodį supratau, kad kažkas yra labai ne taip. Pradėjau tikrint, gal turiu temperatūros, nes veidas buvo išblyškęs ir pilkas, kaip sergančio žmogaus. Nu o paskui daėjo, kad buvau pamiršusi pasidažyti antakius. Atlikus pataisymus pasiligojusio ateivio įvaizdis prapuolė.

Visada smagu, kai fotkiniesi lifte (nes jeigu lifte yra veidrodis, save gražiu kampu jame išvydus sunku atsispirt pagundai to nedaryt) ir tave kas nors prigauna tame veiksme.

Nežinau, ar aš nemoku fotografuoti, ar rimtai dėl visko kalta ne pati geriausia mano ne paties naujausio Samsungo kamera. Nes nu aš noriu fotkinti daug dalykų, bet finale mano fotkės atrodo taip, tarsi tamsią naktį būtų fotkinta rūsy su depiliatorium, todėl galiausiai nebefotkinu iš viso. Gal turit minčių, koks telefonas (pageidautina Android) būtų pakankamai patogiai valdomas ir užtikrintų puikią nuotraukų kokybę?

Dar visada smagu kai netyčia į kuprinę įmeti neužrakintą telefoną ir vėliau randi, kad priskambinai kam nereikia ir kažkokiu būdu ištrynei krūvą reikalingą dalykų.

O jus irgi nervina, kai kur nors valgydami gaunate šakutę su vienu ar, dar blogiau, keliais kiek kreivais dantukais? Nes mane tai rimtai toks dalykas išmuša iš vėžių ir nenurimstu, kol negaunu kitos.

Ar kas nors esate matę Jammi Kebabų komunikaciją FB? O gal žinot, kaip galima taip nusvaigt? Suprantu, kad ir prekiauja jie ne Faberge kiaušiniais, suprantu, kad klientų ir taip netrūksta, bet tai kaip dar šauna į galvą tokios reklaminės kampanijos?

Apie gyvenimo filosofijas:

„Galbūt ne X yra Y, ką apie Y žinome mes?“

Apie keistus pomėgius:

„Mano vienas draugas kolekcionavo kėdes.“

Apie tikrumo paieškas:

„Aš vis dar manau, kad dirbtinės eglutės yra fake.“

Apie atsparumą naujovėms:

„Aš seno kirpimo, tai labai retai dedu kažką, kas yra ne like.“ (Suprask love, wow, angry, etc.)

Bežiūrint naujuosiuose laikuose atkurtą Pelenės istoriją, sceną, kurioje Pelenė išpila stiklinę su vandeniu ir jai atima telefoną:

„Jei iš manęs atimtų telefoną, kai kažką išpilu, niekada neturėčiau telefono.“

Tiesa, o jūs irgi siaubiakus namie žiūrit kartais pusę veido užsidengdami antklode, kad nebūtų taip baisu? Nes man 28 metai ir aš vis dar taip darau.

Gero savaitgalio!

12 komentarų