Po to, kai perskaičiau Marinos Abramović „Walk Through Walls“, buvo toks sudėtingas laikas – ta knyga buvo tokia puiki ir taip pritrenkė, kad visos vėliau į rankas paimtos nė pro kur jai neprilygo.
Rugsėjį, kai išeidinėjau iš seno darbo, manęs paklausė, kokios knygos norėčiau dovanų atsisveikinimo proga. Kadangi esu davusi sau pažadą kuo daugiau skaityti angliškai, atsidariau „eureka!“ knygyno puslapį ir tiesiog ėjau per jų turimus variantus. Galvojau, išsirinksiu kažką, ko pati niekad nesugalvočiau nusipirkti. Taip mano rankose atsidūrė „Please Kill Me: The Uncensored History of Punk“.
Šiandien rašau apie šitą knygą todėl, kad ji buvo tokia puiki ir galinga, jog kartais norėdavosi skaitant trumpam padėti ją į šalį, kad galėtum atsikvėpti nuo įspūdžio.
Originaliai išleista 1996-aisiais (skaičiau papildytą 2016 m. leidimą), knyga suskirstyta etapais nuo 1967-ųjų iki 1992-ųjų. Šimtai interviu, kuriuos ėmė jos sudarytojai Legs McNeil ir Gillian McCain, bei ištraukos iš žurnalų bei antologijų publikacijų sudėlioti į rišlų pasakojimą apie punk istoriją.
The Velvet Underground su Nico, MC5, The Doors, Stooges su Iggy Pop‘u priešaky, David Bowie, Sex Pistols, The Ramones, Patti Smith, Television, The New York Dolls – iš aprašytų grupių ir atlikėjų tebuvau susipažinusi su puse jų, ir tai – tik su muzika. Kažkur kažkada buvau girdėjusi apie Nancy Spungen ir Sido Viscious tragiškai pasibaigusią meilės istoriją, bet irgi tik tiek.
Trumpai apibendrinant – einasau, kokie nurauti ir chaotiški tai buvo laikai. Koncertai, kurių metu Iggy Popas apsivaręs nuolat krisdavo nuo scenos, publika apspjaudydavo grupės narius (o tie ją – atgal) ir apmėtydavo juos buteliais, pinigų prasimanymas parsidavinėjant, dėl žvaigždukų pamišusios groupies, kurios turėdavo sąrašą atlikėjų, su kuriais norėjo permiegoti ir tame sąrašė dėjosi pliusiukus, amfetaminas, heroinas, kokainas į veną, quaaludes ir Tuinails (net nežinau kaip lietuviškai), rūgštis ir dar kas tik nori pietums, pusryčiams ir vakarienei – menas reikalauja aukų. Knygos pabaigoje pateiktas aprašytų kalbintųjų sąrašas bei surašytos anapilin iškeliavusiųjų mirties priežastys – grubiai paėmus, pusė mirė perdozavę, kita pusė – nuo širdies ligų. Visa tai perskaičius niekaip nesuprantu, kaip Iggy Popas vis dar gyvas ir ar jis iš viso yra žmogus.
Dalinuosi viena įdomesnių knygoje aprašytų scenų.
Dvidešimtmetė Nancy Spungen buvo rasta negyva po vieno vakarėlio jos ir Sido namuose 1978-ųjų spalį. Jos nužudymu įtariamas buvo pats Sidas, netrukus suimtas ir 1979-ųjų vasarį paleistas už užstatą. Pačią pirmą dieną išėjęs į laisvę dvidešimt vienerių Sidas išsizyzė iš motinos Ann $100 kokainui (nes „jautėsi prastai“), už juos nusipirko 99% grynumo heroino ir perdozavo. Po jo mirties Nancy Spungen žmogžudystės byla nebebuvo tiriama, tačiau įvairūs šaltiniai tvirtino, kad ją nužudyti visgi galėjo vakarėlio metu pas juos trynęsis narkotikų prekeivis, o ne Sidas, kuris negyvos merginos kūną rado tik atsipaipaliojęs po baliaus.
Kai Sidas dar buvo gyvas, jis nuolat sakydavo „Kai numirsiu, palaidokite mane šalia Nancy“. Tačiau Nancy tėvai net girdėti apie tai nenorėjo. Taigi, jų draugė Eileen Polk drauge su Sido mama Ann ir dar pora žmonių nuvyko į kapines, kur buvo palaidota Nancy. Kadangi kapinėse kompaniją nuolat lydėjo pora jų darbuotojų, plano iškart įvykdyti nepavyko – pasimeldę ir paverkę lankytojai neva išvažiavo. Apvažiavę kapines iš kitos pusės, iš mašinos jie paleido Sido mamą. Toji perlipo per tvorą ir išbarstė Sido pelenus ant Nancy kapo:
„Then she came back and got in the car and said, „Well, they‘re finally together.“
Ir čia tik vienas iš draugybės pritrenkiančių knygoje aprašytų epizodų.
Nuostabus, šokiruojantis ir žiauriai įdomus skaitinys. Tik jei esat jautrūs ir visa savo esybe prieštarajaut hedonizmui – tikrai ne jums.
„The old sound was alcoholic. The tradition was finally broken. The music is sex and drugs and happy. And happy is the joke the music understands best. Ultra sonic sounds on records to cause frontal lobotomies. Hey, don’t be afraid. You’d better take drugs and learn to love PLASTIC. All diffrent kinds of plastic- pliable, rigid, colored, colorful, nonattached plastic. – Lou Reed (1965-1968)”
Jei galite rekomenduoti kažką panašaus, go crazy komentaruose, būsiu labai dėkinga.
5 komentarai
