Pagaliau pasižiūrėjau legendomis apipintą* Romano Polanskio 1968 m. filmą Rosemary’s Baby.
Neseniai pradėjau skaityti knygą apie Frank Sinatrą, kur išskaičiau, kad jo žmona Mia Farrow (vėliau tapusi Woodie Alleno partnere – ten labai savotiška istorija vėliau išsirutuliojo, nesiplėsiu) tame filme vaidino pagrindinį vaidmenį. Mat iki šiol neteisingai įsivaizdavau, kad pagrindinė aktorė, įkūnijusi Rosemary buvo tuometinė Polanskio mylimoji Sharon Tate. Pastaroji, tiesa, irgi norėjo šio vaidmens, bet buvo nutarta rolę skirti Farrow.
Nuostabus, nuostabus filmas. Kas antrą jo kadrą norisi sustabdyti ir įsirėminti dėl jo gražumo. Vieninteliai horror filmai, kuriuos mėgstu žiūrėti yra tie, kur siaubas kuriamas ne jump scare‘ais ar už nugaros besiblaškančiais vaiduokliais, o stingdančia nežinomybės įtampa. Kai žiūrovui paliekama teisė suprasti hintus ir įsibauginti pačiam, kiek jis moka. Tai čia – vienas tokių.
Susivokiau, kad prisiruošiau tokį filmą pasižiūrėti būtent prieš pat Helloweeną. Ketinu tęsti su kitais „The Apartment Trilogy“ kūriniais – Repulsion ir The Tenant.
*Jei neteko girdėti, google „Rosemary’s Baby curse“ – šaltinių be galo daug. Tarantino Once Upon a Time in Hollywood turbūt irgi daug kas matėte.
Pakomentuok Pirmas!