Pirmyn į turinį

Ertlio namas: lietuviška virtuvė before cepelinai

Kaip jau sakiau rašydama apie Tom Yum‘us, mano santykis su maistu gana paprastas – skanu arba neskanu. Iiir, kartais dar gali būti įdomu. Persikvalifikuoti į maisto blogeres neketinu, tačiau nutariau kiek išsamiau aprašyti vakarykštę, išties įdomią patirtį Ertlio name. Apie jį sužinojau visai netyčia, tad tikiu, kad bus daug tokių, kurie nė nėra girdėję apie tokio dalyko egzistavimą. Ir ne, straipsnis nėra užsakyta reklama.

„Kruopščiai išstudijavę dvarų bei vienuolynų archyvuose rastus receptus, išgvildenę Lietuvos „kuchmistrų“ paslaptis atkūrėme autentiškus viduramžių, renesanso ir baroko epochų patiekalus ir juos šiuolaikiškai interpretavome. Atvykę į restoraną galite mėgautis patiekalais, kurie galbūt puikavosi ant vakarienės stalų įtakingų dvarų menėse ir kuriais mėgavosi patys Radvilos – svarbios ir svarios personos to meto Europoje.”  – rašoma Ertlio namo tinklapyje. Taigi, tai, kas buvo valgoma dar tada, kai nekaraliavo bulviniai patiekalai. (Beje, visuose valgytuose patiekaluose nebuvo nė užuominos apie bulves).

Ragavau 6 patiekalų degustacinę vakarienę, kurios kaina 40eu, o trukmė – iki 3h. Bent jau man tai yra išties brangokas reikalas, tačiau taip lepinamasi nedažnai, tad kartais galima. (Egzistuoja ir 4 patiekalų vakarienės variantas, kurio kaina 30eu, o trukmė – iki 2h, tačiau manau, kad visgi tikrai verta užsisakyti 6 patiekalų variantą). Be to, kiekvieną iš patiekalų palydi išsamus pasakojimas apie tai, kas valgoma, kokie ingredientai naudoti ir kokia patiekalo istorija, tad tai virsta ir šiokia tokia ekskursija. Kaip suprantu, didžioji dalis lankytojų – užsieniečiai. Ir išties – puiki, šiek tiek prabangesnė alternatyva užeigoms ir dvarams, personalas nepriekaištingai gerai šneka angliškai.

Apgailestauju dėl nuotraukų kokybės. Kadangi jau buvo vakaras, trūko natūralios šviesos, mano Samsungo kamera – ne pati geriausia, o ir fotografė iš manęs nelabai. Bet kokiu atveju, tikiuosi, kad kažkas matysis.

Pirmasis patiekalas – naminė duona su ajerais ir čiobrelių sviestu (XI a. receptas). (Beje, čiobreliais gardinamas ir puošiamas ne vienas patiekalas. Baisiai juos mėgstu, tad tikrai nemaišė). Tikra lietuviška duona, pateikta šiek tiek neįprasta forma. Duona tokia puiki, kad būtų galima valgyti ir vieną, o sviestas literally tirpsta burnoje.

Antrasis patiekalas – putpelė su agurkais ir žemuogių padažu (XIX a. receptas.). Konsistencija primena šaltieną, kurią nelabai mėgstu, bet iš esmės skanu. Puikiai išmarinuoti (tą pačią dieną) agurkėliai ir morkos, gerai tinka žirniai. Žemuogių džemo skonis visiškai neutralus, tad jo nelabai ir jaučiasi.

Trečiasis patiekalas – Pulardos pyragėliai su patarškos kiaušiniais (XVII a. receptas). Teko googlinti, kas yra pularda. Pasirodo tai – nupenėta ir papjauta jauna višta. Pyragėliai su trumų (tokių grybų) aliejumi. Skonis specifinis, bet geras. Patiekiama su ridikėliais ir kaliarope. Ir vėl, labai, labai skaniai paruoštos daržovės. Pyragėliai tokie visai nieko, bet nieko įspūdingo. Nepaisant ypatingų ingredientų, primena paprasto skanaus kibino skonį, excusez moi.

Ketvirtasis patiekalas – vėžienė su ežero žuvimi (lydeka) (XVI a. receptas). Lėkštėje pora gabalėlių lydekos (su kaulais, nes taip autentiškiau), vėžio uodegėlė, morkos, poras ir, jei gerai matau, medetkų žiedlapiai. Šefas pats užpila sultinį ir taip užbaigia patiekalą. Suprantu, kad tie kaulai žuvyje palikti su mintimi, bet juos rankioti nuo to nelengviau. Na, bet bent jau perspėjo, todėl visai nepikta. Labai skanus sultinys.

Penktasis patiekalas – lėtai kepta jautiena su miško grybais (voveraitėmis) (XVI a. receptas). Patiekiama su pastarnokais ir patarškų kiaušinių pudingu. Puikus jautienos padažas, pati jautiena – okei, užtat pastarnokai einasau, kaip skanu. Ko gero, labiausiai patikęs patiekalas.

Kažkaip jau buvau nusiteikusi, kad šeštasis patiekalas jau bus desertas, tačiau klydau.

Šeštasis patiekalas – ėriukas su smulkių kruopų koše ir mėlynių padažu (XVII a. receptas). Lėkštėje dar matote burokinius kopūstus, jaunus burokėlius, žemuogių triufelius ir mėtų lapelius. Mėsos skonis puikus, bet jau jaučiausi truputį per soti, kad viską įveikčiau ir nepersivalgyčiau, todėl vieną gabalėlį visgi teko palikti. Košė nelabai, užtat daržovės ir vėl jėga. Triufeliai irgi.

Galiausiai atkeliavo desertas. Trijų sluoksnių skanėstas (XVIII a. receptas): pirmasis sluoksnis – midaus ir duonos traškutis, antrasis – ožkos sūris, trečiasis – wait for it – agurkas, kuris nei skoniu nei vaizdu į agurką visai nepanašus, panašesnis į kokį ananasą. Šalia patiekiama rožių žele ir braškiniai ledai, apibarstyti džiovintomis braškėmis. Turiu pripažinti, midaus ir duonos traškučio skonis iš pradžių pasirodė keistas, tačiau ilgainiui apsipratau ir net patiko. Geras deserto dydis ir skonių variacija pabaigai.

Patiekalų buvo būtent tiek, kiek reikia, kad būtum ir sotus, ir nepersivalgęs (na, palikau gabalėlį ėrienos, tačiau manau, kad įprastam žmogui maisto kiekis optimalus).

Negaliu pasakyti, kad viskas buvo be galo dieviškai gardu, tačiau buvo žiauriai įdomu (ta gerąja to žodžio prasme). (Ką įrodo ir faktas, kad po vakar negaliu nustoti dalinusis įspūdžiais su bičiuliais). Tikrai verta bent kartą sau pasidaryti tokią pramogą.

Vienas komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.