Pirmyn į turinį

Žyma: Techno

Apie keisčiausią gyvenimo vasarą, kiškio kopūstus, keliones, klajones, Nidą, kroksus ir pėdų nepatrauklumą

Žinau, kad be galo ilgai nerašiau, dėl to jaučiuosi baisiai kalta ir mušdama sau į krūtinę prašau atleidimo. Tačiau taip nutiko ne šiaip sau. Jau seniai mintyse kurpiau persikraustymo iš blogas.lt (kuriame straipsnių be ad blocko skaityti tiesiog neįmanoma) planus, tačiau kiekviena smulkmena reikalauja dėmesio, todėl persikėlimas užtruko kiek ilgiau nei tikėjausi. Džiaugiuosi pagaliau galėdama jums pristatyti šį puslapį. Jį rengiant man padėjo keli žmonės, kuriems esu be galo dėkinga – vienam A. B. – už logo, kuriuo labai džiaugiuosi, kitam A. B. – už laiku duotą patarimą, o dar kitam A. B. – už palaikymą bei nuolatinę visapusišką pagalbą. Visiems kitiems bičiuliams – už griežtą kritiką be pagražinimų. Pažadu, kad nuo šiol rašysiu kur kas daugiau ir dažniau, apie viską ir visus. Su manimi susisiekti visada galima parašius žinutę čia (skiltyje Apie) arba FB. Taigi, pristatau pirmąjį įrašą po ilgos tylos.

tumblr_o8z4knkoa81uo54kto1_1280

NEPAMENU ŠŪDINESNĖS VASAROS, nei 2016 metų vasara. Net ta vasara, kai aš buvau dar vaikas ir neturėjau socialinio gyvenimo ar laisvės daryti, ką pati nusprendžiu, man regis, nebuvo tokia prasta.

*Taip norėjau pradėti šį įrašą rugpjūčio gale, tačiau atėjo rugsėjis ir aš, žvelgdama atgal, supratau, kad nebuvo jau viskas taip ir blogai. (Memory is a poet, not a historian).

Pamėginkim pažiūrėti, kas nutiko per šiuos ilgus 2016-ųjų vasaros mėnesius. Viskas, kaip visada, labai subjektyviai, padrikai ir atvirai.

Prasidėjus birželiui smarkiai jautėsi, kad šita vasara bus kažkokia ne tokia. Nebuvo ko laukti, tad jos pradžia nebebuvo tokia džiugi ir juntama kaip daugybę vasarų lig šiol. Visas Vilnius, visa Lietuva, visi iš jos išvykę, tačiau kasmet birželį sugrįždavę, neteko Sūpynių. Stiprybės organizatoriams, visi mes tikimės ir viliamės, kad jos dar sugrįš, gal ir nebūtinai tiesiogine senąja forma, tačiau festivalio dvasia neužges.

tumblr_ngdktivgkl1u3trw2o1_500

Aš pati siaubingai mažai laiko leidau Vilniuje vis nusitrenkdama tai į Panevėžį, tai į Aarhusą.

Taip jau nutiko, kad nutariau visą šią vasarą dirbti iš namų, tačiau Vilniuje ši misija pasirodė neįmanoma, nes kaimynai iš trijų skirtingų pusių atlikinėjo (ir tebeatlikinėja) remontą, kuriame kokias 8h/parą naudojamas smūginis grąžtas (jei toks egzistuoja, jei ne, tai vat garsus, kuriuos aš girdėjau ir girdžiu mano manymu skleidžia daiktas, kurio pavadinimas turėtų būti būtent toks ir jei reikėtų pasirinkti – ar sėdėti lėktuve pusantros valandos prie klykiančio vaiko, ar girdėti tai – rinkčiausi vaiką, tai jūs pagalvokit), tad teko bėgti ieškant tylos. Tačiau nujaučiu, kad mane prakeikė kokia klastinga moderni ragana, nes visur, kur nuvykdavau, mane pasitikdavo vis kitos super triukšmingos statybos. Namie leisti laiką su ausų kamštukais – nauja keista patirtis. Laimei, visus darbus nudirbti visgi pavyko.

13873084_1088531487907158_3892232228205939414_n

Taigi, vasarą pradėjo nelabai tikėta trumpa išvyka į Kopenhagą, pro kurią ketinau tik pravažiuoti, tačiau truputį ir pasibuvau (Kristianija – check, pasiplaukiojimas, pasirodo, viešuoju transportu – check) ir super geras draugų techno vakarėlis Aarhuse, kur tokių vyksta mažai, tačiau nuo šiol, tikėkimės, bus vis daugiau. (Jei jūs ten – kviečiu sekti šį puslapį, skirtą techno Aarhuse).

Apie aktyvumą:

„Ji viską atendina, bet niekur neina.“

Apie žvilgsnius į ateitį:

-Kas nėščia?

Kol kas dar niekas.

tumblr_nyx1es401n1tiyoguo4_540

Šią vasarą, man regis, sporto pražiūrėta daugiau nei per visą gyvenimą.

Futbolą, žinokit, fainiausia žiūrėt Piano Man, prisėdus ant žemės, nes nėra vietos, kemšant načos, arba su jo ekspertais, kurie gali papasakoti krūvą istorijų apie kiekvieną iš žaidėjų. (Islandija – still proud, kaip ten bebūtų).

Žiūrėti krepšinį šventiškai nusiteikus mieste ir matyti, kaip skirtumas ne mūsų naudai padidėja iki begalybės, faina nėra.

Apie vardus ir būsenas:

„Tas draugelis Padrikas.“

Fainiausias mano vasaros filmas – Sing Street.

Blogiausias mano vasaros filmas – Lights Out (eikit tik tokiu atveju, jei norite progos smarkiai pavartyti akis, tik atsargiai, nes galit išsinert).

tumblr_ns0unpkrbm1un115xo1_500

Mano muzikinis atradimas, kurio vis dar negaliu atsiklausyti – Oscar & the Wolf

Kai į Gay Pride nenueini nes iš po vakar tūsini iki pat jo pradžios ir numanai, jog nesidžiaugtum, jei tavo tiesioginis potūsinis veidas patektų į spaudą, būna apmaudu. Aš net plakatą pasidarius buvau, o vat taip gavosi. Gal kitąmet kaip nors. (Užtat afteris Skylėj atrodė įspūdingai, tik gaila, kad pabuvau labai trumpai.)

Apie sprendimus:

-Išgėriau du redbulio, beveik šaukštą kofeino, 7 kartus ploviau galvą, bet vis tiek miego noriu.

-O pamiegot nebandei?

Apie sprendimus vol.2:

„Pas jį drauguose nebebuvo vietos, todėl paprašiau, kad ką nors išmestų ir priimtų mane.“

14022141_1089997741093866_5141210877799573756_n

Mane vis dažniau lanko įspūdingi sapnai su kuo keisčiausiais scenarijais (pvz. kaip su Aurimu Dautartu (kuris, pasirodo, vis dar yra gyvas, tik slepiasi nuo visuomenės) renkame raudonikius, tačiau draugo sapnas prie žemės priplojo labiausiai:

„Sapnuoju, kad atvykau pas Moniką Šalčiūtę švęsti jos gimtadienio. Minioje žmonių ji staiga pažiūrėjo į mane ir pakvietė „Tu, einam su manim į kitą kambarį“. Aš jau apsidžiaugiau, pagalvojau, „pagaliau ir man pradėjo sektis“, o ji, nusivedusi mane atokiau pasakė „Išeik iš gimtadienio“.“ (Čia tas toks liūdnas pavyzdys, kai net savam sapne nesi teigiamas herojus).

Vasaros nesąmonė – po Saliono nebeatsimint Makdonaldo, tačiau tikimės, kad atlikėjui Audriui Janoniui jau viskas gerai.

Apie toleranciją:

„Aš dižėju(i) atleisčiau. Atleisčiau iš darbo.“

Vasaros gaila – garso apribojimai Vasaros Terasoj.

tumblr_nmw5j7jrfz1tvgsn7o1_1280

Apie netikėtus troškimus:

„Aš norėčiau būti iš kaimo.“

Apie skausmą:

„Kai magistrinį rašiau, tai kartais nenorėdavau atsikelt, galvodavau, numirt man gal geriau.“

Panevėžyje praleidau ne vieną savaitę, tačiau daugiausia namie ir dirbdama, bet viena savaitė buvo ypatinga – drauge su būriu neeilinių asmenybių dirbti ir kurti bei generuoti idėjas mylimo miesto labui yra nuostabu.

Netikėtas ekskursinis apsilankymas Tulpių 60 areštinės vienutėje įtikino, kad ten atsidurti nė už ką nesinorėtų.

Asmeninis atradimas – Seklyčia prie uosio ir jų tris kartus žaibo trenktas raktų medis su žaviu ritualu, kurį atlikus norai na tikrai išsipildys.

13775491_1077237479036559_5125816889739246892_n

Tačiau svarbiausias, gražiausiais ir stebuklingiausias šios vasaros įvykis – dešimtmečio, tiksliau, šimtmečio vestuvės. Kai visą dieną pradulksnojus lietui, nuotaikai žengiant prie altoriaus nušvinta saulė, jums čia ne juokas. Trys neįtikėtinos dienos su mylimiausiais draugais, šokiai be galo, tinklinis nuo ryto, dainos Vadimui, Baltijos šalys be Latvijos, kaimo žmonių sveikinimai, party busas, fotosesija kanapių lauke, šakotis laive („Ei, aš ne per seksi?“), na, ir, aišku, Justinas. Man tuo pačiu ir džiugu, ir liūdna suvokiant, kad kito tokio baliaus gali tekti laukti dar šimtą metų (bet sulauksim, nes juk medicinos technologijų dėka gyvensim labai ilgai).

Apie žodžių žaismą:

Vaikų darželis „Senatvė“

Geras blogas

Plastmasinė stiklinė

Apie tai, kaip dainoms gimsta nauji žodžiai:

„Dar ne kartą varnėnai kaupsis lietuje, dar ne kartą…“

tumblr_nox2illc3s1qbg7n9o1_500

Vasara be Nidos – ne vasara. Jei jums kyla klausimų, vykti į Nidą ar ne, pasakysiu tik tiek – Nidoje visada visada būna labai gerai, kiekvieną kartą vis kitaip ir vis geriau, patikėkite manimi, vykti į Nidą ne reikia, o privaloma. Ir žinokite, kad jei į diskoteką eisite su Kroksais ir grįšit nieko nenukabinę, patys to prisiprašėt. Pasirodo, vis dar madinga gerti raudoną vyną su kola ir tuo maivytis, pasirodo, pėdos – labai ne seksi organas. Pasirodo, jei iš interneto pirkdami muziką, pasirinksite coverius, jie jums kainuos tris kartus mažiau nei originalai. Pasirodo, nuo Jack Danielso būna balti drambliai, žmonės feisbukų neištrina, o jus tiesiog blokuoja, akro joga nėra taip baisu, kaip atrodo, o lietus visai netrukdo gyvent. Feste pati per visas tris dienas iš viso buvau gal kokias 3h, nes kaip ir pernai afteriai ir preparčiai gaudavosi fainesni už patį tūsą. Nida yra meilė, tik tiek.

Apie santykius:

„Man su juo ne tai, kad bbs gavos, bet bb nesigavo.“

Apie festivalių erdves:

„Pas mane kompe daugiau vietos nei pas tave palapinėj.“

Apie atsivėrusias akis:

„Aš visada žiūrėjau į daiktų praktiškumą, bet pradėjau žiūrėti ir į estetiką, nes bijau vienas mirt.“

tumblr_mtldl9vbgo1qkzl7oo1_500

Apie kryptis:

„O žinai tą vietą, kur būna pasitikėjimo kritimas? Tai tu nuėjai ten ką tik.“

Apie atidumą gamtoje:

„O tai kiškio kopūstai ir rūgštynės – ne tas pats?“

Apie atidumą gamtoje vol.2:

-Tau tos figos ant medžių neatrodo kaip kiaušai?

-Atrodo…

Apie ankstumą:

„Atėjau į darbą antiek pirma, kad dar niekur nebuvo nuimta signalizacija.“

Apie pasiteisinimus:

„Kad man nugarą skauda, tai dar nereiškia, kad aš senas.“

Apie galimybes:

„Ji studijuoja išplėstiniu būdu.“

tumblr_inline_nu2826ryyi1sqx52u_540

Apie netikėtus talentus:

„Pas mane labai landūs tarpdančiai.“

Vasarą vainikavo pirmos dešimt rugsėjo dienų Graikijoje, kur be saiko džiaugėmės saule ir arbūzais, o mano keliamos nuotraukos per visus galus turbūt užkniso jus visus, tad nebesiplėsiu.

Labai labai gera susitikti su senais bičiuliais ir sutikti tiek naujų puikių žmonių. Gera tiek laiko praleisti prie vienos ar kitos jūros, maudytis net nebūtina. Na, o dabar kimbam į rudens darbus, bus labai įdomu, pažadu.

Tiesa, o Opalocka jau su visam užsidarė ar dar grįš?

tumblr_inline_oayfmxdrkk1r1bjtk_540

3 Komentarai

Kartą ir visiems laikams apie rimčiausią vasaros muzikos pasaką

Yra renginių, į kuriuos bilietus imi ir nusiperki kasmet, vos tik jiems atsiradus, dar kokį sausį, nes žinai, kad nesvarbu, kas gros, kur tūsas vyks, kokios kitos gyvenimo apinkybės susiklostys, tu būsi ten, nes tą savaitgalį nieko svarbesnio tavo pasauly būti negalės.

Kaip pirmą kartą vykau į Tundrą, dar iš viso nelabai supratau, kas yra festivalis, ką į jį reikia vežtis ir kaip ten viskas bus. Aišku, tai buvo toji lietingoji Tundra, apie kurią legendos sklando iki šiol, o iš angų orui pūsti mano mašinoje dumblo visiškai išvalyti taip ir nepavyko, taip giliai buvom įmirkę. Lietus tąsyk lijo be sustojimo, iš pradžių buvo baisu, bet patyrę tūsofščikai pamokė, kad lietuj netirpstam, tad be sustojimo mes šokom, o kai prisėsdavom, prasidėdavo asmeninis reivas mašinose, palapinėse ir kitose užuovėjose. Žmonės atsirasdavo ir pradingdavo iš niekur nieko, vos spragrtelėjus pirštais; kai kas grįžo šeštadienį, kai kas – dar pirmadienį nebuvo apsisprendęs, ar jau gana.

Vėliau kelerius metus iš eilės į Tundrą jau varydavom kompanijom po dvidešimt ir daugiau žmonių. Vilnius likdavo tuštutėlis, o bendraminčių pulkus galėdavai sutikti Maksimos kasose, bepildančius atsargas ilgiausiam vasaros savaitgaliui. Tundroje buvo visko – kilometras (atrodė, kad penki) iki chillout stage 2008-aisiais, kur nubridęs mišku net ir tolimiausiam kampe dar rasdavai psy dekoracijas, neišvengiamai išspaudžiančias šypseną, buvo perkūno šokis, kiečiausi pasaulyje vegetariški kebabai, išlikimo žaidimai palapinėse, deginimosi maratonai prie jų, pamestas laiko suvokimas, pažintys, kurių laimę iki šiol tebesrebiam kibirais, naktinės klajonės po palapinių miestelį beieškant prasmės, apsimainymas drabužiais, mintimis, tiesomis ir širdimis.

Paskui kurį laiką aš buvau toli, festivalių man nebuvo, o 2011-aisiais sugrįžus į Lietuvą tą vasarą Tundra buvo geriausias gyvenime nutikęs reivas iš šimto aplankytų. Tada sakiau: „Vis dar negaliu atsigauti ir visai nenoriu žiūrėti į pilką asfaltą, duokit man psy, duokit man samanas, ežero vandenį ir nepamatuojamą nerūpestingumą. Trys paros amžinybės įsikasė mano galvon ir nenori iš ten dingti. Viskas buvo taip gerai, kad trūksta žodžių bent šiek tiek tiksliai apsakyti ir nupasakoti parsivežtus įspūdžius. Jų tiek daug ir jie tokie out of space, kad tu gali ir nesuprasti. Tundroje mums gimė nauji žodžiai bei terminai, mezgėsi krūvos naujų pažinčių, sustiprėjo senos meilės, išsitaisė paikos klaidos, šokdino techno ir psy genijai, ir vienas po kito pildėsi norai, nes tęsėsi magiškoji išsipildymo savaitė. Aš tapau fėja ir beburiant net mano pačios visi norai realizavosi be jokių išimčių. Grįžom iš rojaus ir norim, kad rojus nuo mūsų nepabėgtų.“

Ir pernai tas rojus tęsės, nes kai 6, 7 ryto prie scenos vien tik draugai, išsiviepę iki ausų, juk negali būti nelinksma.

Aš myliu, aš dievinu elektroninę muziką, tad šitam festivaly galiu būti rami, kad tris dienas galėsiu iki valios džiaugtis šaižiu ir tobulai apgalvotu muzikiniu scenarijumi – kieto kietų technačių techno seksitaimas, D‘n‘B egzorcizmas, Psy atsijungimas nuo tikrovės ir brėkštantis rytas Chill‘e šile. Tundroj visada žinai, kad niekas ten negros šiaip sau, čia chebra varo iš širdies ir varo tik šokių aikštelių geriausi. Atsitiktinių šarlatanų ten nebūna, nes Techstylism‘o vyrai žino, kas ten turi groti ir atveža kiečiausius.

Man Tundra yra vieta/laikas/procesas, kuriame visada jautiesi savas, tikras, mylimas ir nereikia niekur skubėti. Metai bėga, festivaliai randasi ir praeina, tačiau Tundroje vis tiek užsikuria patys šilčiausi, širdžiai mieliausi ir teisingiausi naktinių fėjų ir velnių šokiai. Ten žmonių skirstyti į draugus ir ne savus neišeina – trims paroms visi ten yra viena. Ir kas kartą nežinai, ko tikėtis ir kokie stebuklai dėsis magiškoj miško apsupty, ir tas netikėtumas verčia drebėti iš laimės.

Laukiam be proto, be galo, be krašto.

2 Komentarai

Kaip dvi anglų filologės pirmą kartą į Londoną keliavo

Turbūt reikėtų paminėti, nuo ko viskas prasidėjo. Šįkart – tikrai ne nuo pigių kelionių vilionių, o nuo lengvos viskio degustacijos užburtajame Vilniaus pramogų rajonėly rugpjūčio pradžioje. Dabar jau nieks neatsimins, prie kurio baro buvo mestas burtas, bet prisiekėm, kad dar šią vasarą aplankysim Londoną, o draugas pažadėjo, kad mielai mus ten priims.

Keliavau su savo L, su kuria besąlygiška meilė mus sieja jau devintus (!) metus ir su kuria požiūris į pasaulį bei jo keistenybes maloniai sutampa.

Labai verta paminėti tai, jog šioji kelionė buvo vienos mus seniai slėgusios gėdos ištaisymas – abi esam/buvom baigę anglų filologiją ir niekad nebuvę Londone.

Pasižadėjom sau, kad mūsų pirmasis apsilankymas čia bus kaip tų tikrų turistų, kurie eina lankyt vietų ir fotkinasi telefono būdelėse. Planą išpildėm maksimaliai. Buvom prie Big Beno, Trafalgaro aikštėj, lankėmės National Gallery, Science Museum, Natural History Museum (vargšas T-reksas su savo mažom rankytėm), Victoria and Albert Museum, Tate Modern, iš tolo pavėpsojom į London Eye, apžiūrėjom Towerį bei įspūdingąjį tiltą, prie jo ragavom fish and chips (tikrai per riebus reikalas mūsų receptoriams, bet iš esmės neblogai), lindom į telefono būdelę, nusifotkinom bene prie visų įmanomų olimpiados simbolių, ganėmės Hyde parke, filmavom voverytę (ji nešėsi riešutą!), siurbėm skaniausią pasaulio kavą Starbucks‘e ir šeimai pripirkom magnetukų su užrašu „London“.

Be visų turistinių linksmybių šeštadienį ėjom į undergroundinį Cable klausytis techno guru Jeff Mills‘o, kuris pavarė išties nuostabiai, tik šiek tiek nukabinom nosis nesulaukę išganingųjų Bells aidų. Jei tu techo, žinai, apie ką aš.

Man labai patiko Londonas, bijau, kad tam tikra prasme labiau nei Berlynas. (Be abejo, daug kultūrinių niuansų įsileisti lengviau, kai nėra kalbos barjero, kas leidžia pasijusti jaukiau.)

Kas patiko.

Patiko nepaprastai rūpestingi mus globoję draugai, jų skambučiai ir taip maloniai nuteikiantis klausimas – „Mergaitės, jums viskas gerai?“. Viešai sakau – liekam skolingos jums niolika prašmatnių vakarienių ir išskirtinį rūpestį, kai tik jums jo prireiks. Žodis. Patiko įspūdinga elektrinė prie namų (sako, didžiausias plytinis pastatas Europoje), gėlėmis puošti pab‘ų balkonėliai, valgyt persikus išsidrėbus ant žolytės, gatvėse girdėti nuostabų akcentą, per ilgai užsibūti mokslo muziejuje darant visokius „Pažink save testus“, važiuoti dviaukščio autobuso antro aukšto priekyje ir vėpsot į miestą. Patiko susitikti su pusmetį nematytu draugu ir klykti iš to, kaip jį atakuoja paukščiai, visiškai nesusigaudyti, iš kurios pusės atlekia mašinos (Look Right, Look Left, Look both sides, yeah), galerijoje juoktis iš mirštančių moteriškių veidų. Labai patiko Edgaro Degas balerinos, Van Gogo saulėgrąžos, Renuaras, Sisley, Seuratas ir dar daugybė puikių kūrinių, Tate Modern erdvė. Patiko juoktis iš niekad negirdėto pasakymo „Mielas drauge, įsispirk sau į galvą“, kikenimas balkonėly, maistas, kuriuo vaišino, nuostabus oras, Cyberdog parduotuvė Camden Town‘e, kur pardavėjai visą laiką šoka ir pasijunti kaip tikroj reivo šaly. Patiko smagus vakarėlis prieš išvykstant ir nepažįstamųjų sveikinimai mergvakario, kurio nebuvo proga („Happy wedding to you“), vakaras su filmais irgi patiko. Patiko, kad nebuvo nei taip brangu, nei tiek daug žmonių gatvėse, kaip gąsdino pesimistai. Žiauriai patiko Natural History museum pastatas, malonūs ir paslaugūs žmonės gatvėse. Patiko beskonybės minimumas.

Kas nepatiko.

Idiotiškas Vilniaus oro uosto darbuotojų elgesys išvykstant. („Įgula jūsų nepriims į lėktuvą.“ Priėmė, kreipiuosi į tave, nelaimėle su kreiva eglute pintu chaosu ant galvos.) Bet lai ir šis patyrimas nugrimzta į praeitį, palikim sau tai, kas gražu.

Kelionė buvo puiki ir aš labai gerai žinau, kad į tą miestą grįšiu dar ne kartą. Dar daug nepamatėm ir daug neparagavom. Gal kada užtruksiu ten ir ilgiau.

Palikite komentarą

Apie paauglystę, kurios neiškeistum į nieką

Ko gero vieša paslaptis yra tai, jog aštuoniolika labai svarbių savo gyvenimo metų praleidau ne kur kitur, o Panevėžyje – mieste, kur viskas yra šiek tiek kitaip. Mieste, iš kurio atvykus į Vilnių, kurį laiką nesupranti, ar Vilnius keistas, ar mes.

Nežinau, ar pastebėjai, bet sostinėje panevėžiečius gali sutikti visur. Panevėžiečiai – vieni aktyviausių tūsofščikų. Spėju, kad šiai tendencijai pradžią davė tokie, hm, gal pavadinkim juos judėjimais (nors iš ties, paauglystės vėjų į rėmus sustatyti neįmanoma ir tu tai labai gerai žinai), kaip žvirbliai, matista ir šiepas. Labai didelis dalykas tais laikais mūsų bendravime buvo mirkas. Visos draugų ir pažįstamų kompanijos turėjo savo kanalus. Kai kurių kanalų foto albumai dar dabar kaip amžini nepanaikinami priekaištai kabo public.fotki tinkle vis primindami apie ne visų teisingus ėjimus šukuosenų srityje.

Jei nesi panevėžietis, visi šie pasidrabstymai faktais tau nieko nesakys. Jei nesi panevėžietis, ko gero, gal ir nežinai, kiek daug dabartinių vakarėlių dinozaurų ir šiaip judesio generatorių yra kilę ne iš kur kitur, o iš ten.

Žinoma, šiandien aš neįsivaizduoju savęs ne Vilniuje, bet į nieką nemainyčiau vaikystės Panevėžyje. Kai mums buvo penkiolika, suorganizuoti grandiozinį vakarėlį buvo vieni niekai. Tereikėjo šiek tiek užsidegimo, kelių kolonkių, stipriako, patalpos (visi po pitaką – ir yra), ir pasakyti mamai, kad nakvosi pas draugę. Maloniai keista suvokti, kad tada, laikais, kai, rodos, interneto ribos buvo žymiai siauresnės nei dabar, kažkokiu būdu mus pasiekdavo pakankamai skoninga muzika, apie kurią kalbėti negėda ir šiandien. Pas mus negrojo rusiškas popsas – mes darydavom DJ čempionatus, kuriuose skambėdavo Ficherspooner’is, The Horrorist, Dave Clarke, Lexicon Avenue, Probspot’ai, žinoma, Deep Dish’ai, Omid 16 B (šitas Panevėžyje net yra grojęs, whah), Aphrodite ir labai labai daug kitokių elektroninės muzikos perlų, o ypač – įvairaus d’n’b, techno bei speed garage. Tam aprangos ir šukuosenų stiliukui, kurį buvo įmušę etatiniai vakarėlių liūtai, iki šiol jaučiu simpatiją.

Vykdavo nemažai viešų vakarėlių – Elektroninė Patranka, Karaliai Visagaliai, Vinyl Sounds Good ir t.t. ir pan. Dar daugiau vyko vakarėlių privatuose – pradedant nesibaigiančiais plotais kažkur, pas kažką, kaip išeina, baigiant išnuomotom skaistuko, hbh, ar panašiom salėm (kaip tų salių šeimininkai ramia galva įsileisdavo krūvą neprognozuojamų paauglių, man iki šiol didelė paslaptis.) Pvz. Mano 16 gimtadienyje buvo nei daug nei mažai – 60 svečių. (kažkaip atrodė visai normalu). Kiek iš jų – pilnamečiai? Ne daugiau dvidešimt. Vėlgi, tada tai atrodė visiškai normalu.

Buvo (ir vis dar yra, tik miega jau kokius šešis metus) toks puslapis – pramoga.com. Gaila, šiandien kažkodėl nebeišeina atsidaryti senųjų tūsų nuotraukų, kurių ten – tikrai spalvinga kolekcija. Visgi, visagalis jotūbas mums čia pagelbėja – tikri, autentiški vaizdai iš Omid’o viešnagės (o dievai, jau gal dešimt metų atgal).

Neseniai teko girdėti (u)topinę mintį: kas būtų, jei visi visi, kadaise gyvenę Panevėžyje, imtų ir sugrįžtu į jį? – Būtų labai daug Dj ir dar daugiau go go šokėjų. Ir, savaime suprantama, vakarėlių. :))

Žinau, kad kiekvienas mūsų į paauglystę žiūrime per skirtingą prizmę, tad iškart sakau, kad manoji nėra pajėgi aprėpti visų aukso vertės akimirkų, iš tų, gal ir nelabai senų laikų, bet neatsispiriu pagundai bent pabandyti. Ypač gaila tų kelių tūkstančių fotkių, kurios prapuolė su perkepusiu hard’u.

Gali pasirodyti, kad visi senieji baliauninkai išsilakstė kas sau. Visgi, tai – toli gražu netiesa. Visi jie gyvi, dar ir kaip, o didžiausia jų koncentracija išsiveržia vasaromis, kur nors Sūpynėse, prie pagrindinio stage šeštadienį, 4 ryto, grojant senam geram techno, kurio garsams neliksim abejingi kol krisim negyvi.

2 Komentarai

Apie tai, kad žmogų iš tūso išvaryti galima, bet tūsą iš žmogaus – sunkoka

Taip, dabar už lango yra šalčiau nei bet kada per pastaruosius metus, bet tai nėra kažkas baisaus, ypač, kai neturi reikalų bent iki pirmadienio. Oficialiai paskelbiau, kad artimiausias tris dienas niekur neisiu, nes tikrai bijau, kad galiu sustingti į ledo gabalą (kažkaip pavaikščiojus į/iš darbo kelissyk vakar jaučiu, kad keistai maudžia galvą :D), gulėsiu lovoje, gaminsiu skanų sveiką maistą, skaitysiu, rašysiu, žiūrėsiu filmus ir panašiai ilsėsiuos. Užsileidau muzikikės ir ką tu manai, ką tu manai, šoku ir pagaunu save mąstant, kad blem, gi šiandien afigenai geras Opiuuuumas!

Anksčiau maniau, kad mano aistra tūsams išblės su pirmosiomis abstinencijos savaitėmis, bet dabar, praėjus jau dviems mėnesiams galiu drąsiai sakyti, kad net ir tai entuziazmo nei kiek neslopina, gal net kaip tik kelia, nes muzika man skamba vis geriau ir geriau, o šokiai kiekvieno vakarėlio metu įvykdomi vis rimtesni. (Prieš kelias savaites grįžusi iš Pliusų, sakiau, nu fsio, gana kuriam laikui, bet vakare jau sugebėjau susigalvoti princesės vaidmenį Yagai, kurios metu vykusio šėlsmo žodžiais apsakyti tikrai nėra įmanoma.)

Kai buvom mokykloj, dėl tūso galėdavom eiti pėstute per visą miestą, pasidirbti dokumentus ar kentėti namų areštus. Vienuoliktoj klasėj pinigų tai nelabai turėjom, tad susitaupę bilietams tranzavom į Nokia Trends’us per didžiausią pūga ir važiavom, man regis, ne su pačios sveikiausios psichikos vežėjais, bet tai niekis, nes gi į vakarėlį. Dvyliktoj klasėj vienas vasario savaitgalis buvo toks pats šaltas, kaip ir šis, nereikėjo į mokyklą. Tada ketvirtadienį mes šventėm siestą draugo namuose (vienas svetys net atėjo su dviem striukėm, kaip šalta buvo, bet atėjo!), o penktadienį susipakavom daiktus ir išmovėm į Vilnių. Keliavom į D’n’b tūsą Arkoje, šėlom Gravity, gėrėm daug daug dėgtinės ir šokom šokom šokom.

Aš jau nebekalbu apie šimtus fiestų soduose aplink gimtąjį miestą, apie legendinius vakarėlius užmiesčio sodybose (atvažiuoji, atsišildai aplėdėjusią spyną, užkuri pirtelę ir balius prasideda), apie mano vienos vojažus į techno balius Vienoj ir Berlyne, arba kai žinojom, kad Tundroj lyja non stop, grimzta mašinos, sekmadieniui yra planų, bet vis tiek išvažiavom. Ar pasakojau apie mūsų Lithuanian trip’us į tūsus Utenoje, Šiauliuose ar kokioj Trakų Vokėj?

Sutikus kokį etatinį Vilniaus vakarėlių liūtą vidury baltos dienos einantį pavalgyti pietų pertraukos metu ar apsipirkinėjantį antradienio vakarą Akropolyje, vis tiek matai tą jokiais būdais neužgesinamą kibirkštį akyse, sakančią, kad jis visada pasiruošęs tūsui, ir užgrojus muzikai rankas kaip mat iškels į viršų.

Nežinau, kokia jėga už tai atsakinga, bet kiekvieną penktadienį pradedu jausti, kaip svyla šikna ir verda kraujas iš noro kažkur išeiti.

Man dar įdomus toks dalykas, ar daug žmonių, išėję trumpam į miestą, sugeba pro namų duris įžengti tik šeštadienį šeštą ryto, aplankę dešimt linksmybių zonų, mėlynom nuo įėjimų štampų rankom ir ne viena apyranke. (Antakalnio Šv. Trejybės reunion prieš porą savaičių, plačiau – gyvai).

Man toks jausmas, kad mes niekada nepasikeisim. Gal ir gerai.

Šiandien Opiumas, ryt – Pliusai. To party or not to party?

Skiriu visiems likimo broliams nuostabaus filmo (jei dar nematėt, būtinai pažiūrėkit) soundtrack’o gabalą Tomcraft – Overdose.

Palikite komentarą