Pirmyn į turinį

What’s Next – pirmoji diena. Padriki ir visiškai subjektyvūs įspūdžiai

Visų pirma noriu pasakyti, kad į konferenciją What‘s Next bilietą pirkau pati ir šį tekstą rašau todėl, kad po visos dienos pranešimų ir patirčių norisi viską apžvelgti ir susumuoti bei pasidalinti su žmonėmis, kurie buvo ir tais, kurie nebuvo, tačiau jiems įdomu, kaip atrodė renginys. Visur pabūti, aišku, neįmanoma, tad kalbėsiu apie individualią savo patirtį ir pranešimus, kuriuos pavyko išgirsti pačiai.

Prisipažinsiu, pernai konferenciją mačiau taip puse akies, nes daug visokių asmeninių vingrybių (pvz. žiaurus užtūsinimas iš penktadienio į šeštadienį) truputį nustelbė pačius pranešimus ir gebėjimą visavertiškai į juos įsitraukti. Pažadėjau sau, kad šiemet iš konferencijos pasiimsiu kiek įmanoma daugiau ir neleisiu aplinkos trikdžiams blaškyti mano dėmesio. Be to, lūkesčiai buvo jokie tam, kad patirtis dėliotųsi pati, nelyginant jos su pernai metais, o ko noriu iš konferencijos prieš ją atsakyti negalėjau, nes tiesiog net neturėjau laiko apie tai pagalvoti – žodžiu, visiškai baltas lapas. Taigi, įspūdžiai po pirmosios dienos.

Nežinau, ar man vaidenasi, ar šiemet konferencijos mastas išties truputį mažesnis? Skelbiama, kad siekta patobulinti kokybę, ne kiekybę, tad tas, kad ir neženklus sumažėjimas tikrai į naudą – mažiau masofkės, mažiau nesklandumų ir netvarkos.

Kas juokinga? Juokinga yra 2016-aisiais konferencijoje apie inovacijas išgirsti, kad ateitis yra dabar. NEGALI BŪTI, ką jūs sakote.

Kažkas skundėsi, kad iš pat pradžių teko laukti gana ilgoje eilėje, tačiau, kadangi ji judėjo pakankamai greitai, prisikabinti negaliu. Nežinau, koks skirtumas tarp student pass ir early birds bilietų (tiesa, nežinau, ar perkant student pass reikėjo pateikti studento pažymėjimą, tačiau, kadangi nesu studentė, tokio varianto nesirinkau, jis man perkant bilietą buvo pigesnis gal 4eu), tačiau su early bird bilietu gavau marškinėlius. Marškinėliai faini, dizainas fainas, bet dydis tai išties įspūdingas, net ir matant juos kaip oversize modelį.

(Tiesa, ar man vaidenasi, ar renginys rimtai vis dar neturi appso? Tai keista atrodė jau pernai, šiemet nė nedvejodama atsidariau play store, tikėdamasi kažką surasti ir įvedusi „What‘s Next“ nieko neradau. Nu čia ne gėda, čia jau visa sarmata, mano nuomone. )

Renginį pradėjo mero R. Šimašiaus pasveikinimas, o vėliau sekė australo TEDxWarsaw kuratoriaus Ralph Talmont pranešimas tema „Dream Big“. Apie pranešėją anksčiau nieko nebuvau girdėjusi, tačiau buvo labai įdomu. Atkreipiau dėmesį į tai, kad jis buvo vienas iš kalbėtojų, priminusių, kad, nesustabdomu greičiu lekiant į priekį, vis tiek derėtų karts nuo karto atsigręžti į praeitį. Keletas įdomių minčių (gali būti, kad percituota ne šimtaprocentinai žodis į žodį, nes turiu problemėlių su trumpalaike atmintimi, tačiau mėginu atkartoti kuo tiksliau):

„To imagine is to make space in your head for new things and not get stuck with the things that are expected.“

trys

„Nothing is ever finished.“

„It seems to me that the rest of life is a support structure for music.“

„Whatever you do, aim high.“

„Timing is the key to success.“

„Don‘t look for opportunities in the places which technology hasn‘t been to, the places which used to seem cool some time ago and people used to be able to make money from it.“

„You need to be doing the thing NOW and it has to be challenging. The work has to be embodied.“

„Your aim has to be clear and ambitious.“

Ir paskutinė mintis – „Only build the future you want.“

Viskas labai paprasta ir aišku? Pranešimai, kuriuose pasakomi dalykai, kurie jums gal ir atrodė aiškūs, nėra beverčiai, jie susumuoja ir prieš jus atsuka tuos aiškiuosius dalykus, kad dar geriau juos pamatytumėte bei patvirtina jūsų prielaidas, dėl kurių, galbūt, nebuvote tikri.

Vėliau pranešimą skaitė Tomas Balžekas, portalo 15min vadovas. Jis apžvelgė pokyčius šiandienos žiniasklaidoje ir griežtai pasakė, kad neleisti sau matyti reklamos ir tikėtis turinio, kurį siūlo naujienų portalai už dyką yra nesąžininga. Man, kaip prisiekusiai adblocko naudotojai, kuri neskaito lietuviškų (ir beveik jokių išvis) naujienų portalų (antraštės ir skrynšotai iš naujienų portalų mano fb puslapyje atsiranda tada, kai man juos kažkas parodo) tai pasirodė gana tolima, nemanau, kad galiu tinkamai pakomentuoti šią poziciją, tad taip ir nedarysiu.

Vėliau keliavau klausytis Dalios Ibelhaubtaitės, tačiau spėjau išgirsti ir dalį Dalios Mauricaitės (“Daiktų viešbučio” įkūrėjos, interjero dizainerės ir dar ten šimtą titulų turinčios) pranešimo apie namus, kuriuos pavyko įkurti per kiek daugiau nei mėnesį. Dėmesį atkreipiau į mintį, kad įsigyjant būstą nebūtina galvoti dvidešimt metų į priekį ir svarstyti, ar jame tilps dar negimę jūsų trys vaikai, į būstą reikėtų žiūrėti kaip į jums tarnaujantį plotą, kurį galite išnaudoti net tada, kai vykstate atostogauti, pernuomojant erdves, kaip, pavyzdžiui, laikiną biuro vietą.

D. Mauricaitė užsiminė apie Bea Johnson projektą Zero Waist, apie kurį dar skaitysiu, gal pasirodys įdomu ir jums.

Taigi, prisipažinsiu, kad apie D. Ibelhaubtaitę žinojau ir žinau tiek, kiek informacijos apie ją mane pasiekė per aplinką. Atvirai pasakius, keli prabėgomis išgirsti jos pasisakymai žiniasklaidoje sudarė gana stačiokiškos moteriškės įspūdį, tad jos paklausyti ėjau nusiteikusi skeptiškai, tačiau vyliausi, kad nuomonė pasikeis, nes supratau, kad šis žmogus tokį autoritetą mūsų visuomenėje turi ne šiaip sau. Pasikeitė. Tai, kaip D. Ibelhaubtaitė reiškia mintis, kai kam galbūt gali pasirodyti nepriimtina, tačiau tas tiesmukumas ir nevyniojimas į vatą papirko jau po kelių minučių. (Šiek tiek priminė pernykštį interviu su J. Statkevičiumi. Taigi, kaip ir jis, D. Ibelhaubtaitė trykšta nepamatuojama charizma, kuriai abejingam likti sunku.) Režisierė kalbėjo apie savo namų Londone interjerą. Kertiniai niuansai, glaustai apibūdinantys interjerą – lietuviškas ąžuolas, Japonijos kultūra ir industrinis stilius (namai įrengti buvusiame batų fabrike, statytame prieš daugiau nei šimtą metų).

Dalios išvardintos inovatyvios detalės, truputį kitaip pasukusios gyvenimo ritmą – maišytuvas, iš kurio iš karto bėga karštas virintas vanduo, išmanusis tualetas, daugiasluoksnis kubas – spinta, kuriame įrengtas vonios kambarys.

viena

Prajuokino istorija apie tai, kad moteris internete pamatė staliuką, pagamintą Japonijos kaime, susirado jį gaminusį žmogų, parašė jam japoniškai, pasinaudodama google translator ir po keturių mėnesių, kuomet vyras Dexteris jau buvo palaidojęs jos viltis tą staliuką gauti, jis atkeliavo į jų namus.

„Jeigu nori gyventi minimalistiškai, reikia turėti daug skladukų, kur viską sukišti. Tada būsi fantastinis minimalistas.“

Žodžiai apie buitį, gyvenant su antrąja puse pasirodė žiauriai nuoširdžiai tikri:

„Taikais su žmogumi, su kuriuo gyveni. Nu kokius dešimt metų. Nu o paskui žiauriai daknisa.“

Apie vonią, kurioje telpa dviese, režisierė pasakė taip – „Tai, kad du žmonės vienoj vonioj gali maudytis, yra mūsų kontribucija gamtai.“ Beje, vonios kambaryje ant sienos ypatingas japoniškas plyteles tris savaites rankomis klijavęs vyrukas po to pasakė – „Dabar suprantu, kaip Egipto vergai dirbo“. Plytelės atrodo fantastiškai, bet liesti jų negalima, nes labai aštrios.

Istorija apie išmanųjį tūliką, kuris, išmušus saugikliams tiesiog neveikė ir į tą tūliką iš viso nebuvo galima nueiti grįžus po skrydžio prajuokino iki ašarų ir labai gerai iliustravo, kaip technologijomis nederėtų pasikliauti ir atsiduoti visiškai ir galutinai.

Apie pilką ir juodą interjerą:

„Jeigu nori spalvų, įsimeti tris oranžines pagalves ir aleliuja.“

Susumavus, gali pasirodyti paika ir paviršutiniška, bet buvo žiauriai įdomu, interjeras ohoho, tos moters klausyčiau ir ilgiau.

Thomas Blomseth iš Danijos kalbėjo apie tai, kaip pačiam iš organizmo pašalinti defektus, tačiau, nežinau, ar dėl tematikos neaktualumo, ar pranešėjo pristatymo stiliaus, pranešimas nesudomino ir jo neišklausiusi ėjau pietauti.

Gerai, kad pasakėte, jog galima įsigyti ne tik sušių, nes jau norėjau pabumbėti apie pernelyg siaurą maisto pasirinkimą. Tačiau, visgi, maisto vagonėliai lauke, į kurį reikia eiti per vidų, kai dauguma paltus palikę rūbinėje, nėra pats patogiausias sprendimas. Taip pat, kavos prekystalių galėtų būti ne vienas (lauke neieškojau). Didžiulis pliusas dėl, man regis, patrigubėjusio tūlikų skaičiaus, nes pernai žiauriai nefaina buvo dvidešimt minučių laukti eilėje ir dėl to kažką pražiopsoti.

Keletas pastebėjimų iš diskusijos apie ateities darbus (deja, atbėgau tik pabaigą, tad išgirdau nedaug). Kuomet jaunesniosios kartos kalbėtojai šnekėjo apie įvairiapusiškumą, ta pati D. Ibelhaubtaitė prieštaraudama tvirtino, kad labai svarbu yra konkretumas. Kai tu konkrečiai žinai, ką gali padaryti ir ką gali pasiūlyti, kai esi stiprus tam tikros aiškiai apibrėžtos srities specialistas, laimi daugiausia.

D. Liberis (marketingo specialistas, DJ ir, ačiū tau likime, geras draugas) davė du labai praktiškus patarimus – jei nežinote, kuriame savo karjeros etape esate, 1) išdrįskite pakviesti jus dominančios įmonės vadovą pietų ir užduokite jam jus kamuojančius klausimus ir/arba 2) nepagailėkite mokamai pasikonsultuoti su geru nešališku žmogiškųjų išteklių specialistu, kuris jums užduos klausimus, padėsiančius suprasti, kur judėti toliau.

„Gebėjimas klausti tau leist toliau judėti.“

Tomo Gruzdžio ir Dariaus Kisieliaus iš Atomic Garden pristatymas apie įvaizdžio atnaujinimą pasirodė įdomus, bet aprašyti jį man sunku dėl kiek kitokio informacijos pateikimo formato, čia jau reikia išgirsti/pamatyti pačiam.

du

Svarbiausia išvada, ko gero, yra tai, kad personalizavimas yra kertinis ateities rinkodaros aspektas.

Nebuvau mačiusi Nike Swoosh kedų, kurių spalvas iš paletės atlikdamas užsakymą pasirenka pats pirkėjas. Aš turbūt išprotėčiau bederindama.

Paskutinis pranešimas, kurį paminėsiu – Andriaus Grigorjevo iš Be&Do apie tai, kaip išmokti mąstyti pilkojoje zonoje. Andrius kalbėjo 45 minutes, man regis, jei būtų kalbėjęs dvigubai tiek, vis tiek nebūtų atsibodę. Meistriškas gebėjimas glaustai ir informatyviai dėstyti mintis visiškai prikaustė.

Man, kaip žmogui, dirbančiam su kalba, visuomet labai gera išgirsti, kai pripažįstama kalbos svarba ir jos galia.

Visko užsirašinėti išsižiojusi iš susižavėjimo nespėjau, tačiau kelias mintis visgi susikonspektavau.

„Inovacijos, vykstančios kitose srityse, sukels lūkesčius, kurie bus perkelti į kitą sritį.“

„Problemos gali būti sprendžiamos ne optimizuojant veiklą, o transformuojant patirtį.“

Taigi, iš žiauriai įdomaus pasisakymo minčių tik tiek (na, patys kalti, jei nebuvot), bet galvoje liko nemažai.

Gaila, kad užsilaginau pietaudama ir praleidau Darren Bowles pranešimo apie tai, kaip kūrybiškai kurti, žmonės sakė, kad buvo labai gerai.

Nepaisant kelių smulkmenų, renginys kol kas labai vykęs. Džiaugiuosi, kad dar kartą spyriau sau į užpakalį ir liepiau išeiti ir domėtis, šiemet patirtis puiki. Laukiam rytojaus, tikėkimės, įspūdis nesusigadins ir bus tik dar geresnis.

(Žinau, kad fotkių kokybė kaip iš Nokia 3310, žinau)

Vienas komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.