Pirmyn į turinį

Žyma: Vakarėliai

Kas darosi artėjant trisdešimtmečiui

Taigi. Šiemet bus dešimt metų, kaip baigiau mokyklą. (Mirksi notificationai, kad jau tuoj klasės susitikimas, jei tik kas nepatingės suorganizuot.) Ir dešimt metų, kaip turiu vairuotojo pažymėjimą. Jei jo nebūčiau pametusi prieš ketverius metus ir iš naujo nepasidariusi, šiemet pirmąsyk būtų reikėję jį keist.

Taip, man dar tik 28 (nu kaip tik, JAU), bet jau jaučiu, visa esybe ir viskuo, kad artėja trisdešimtmetis. Ta proga, daug įžvalgų apie tai, kaip dabar viskas visiškai kitaip negu prieš tuos dešimt metų. Ir netgi smarkiai kitaip negu prieš kokius dvejus. Su dauguma jų identifyintis visgi labiausiai turėtų pavykti merginoms (moterims, taip, jau moterims), tačiau tikiu, kad daug kas tinka ir šiaip visiems bendraamžiams. Suprantu, kad viskas priklauso ne tik nuo amžiaus, laikui bėgant keičiasi ir aplinka, finansinės galimybės, patirtys ir požiūris, o be to – situacija Lietuvoje, betgi viskas eina išvien. Tiesa, daug visokių panašių straipsnių mačiau Buzzfeede ir pan. tinklapiuose, bet čia viską aprašiau grynai per asmeninę ir subjektyvią patirtį.

Taigi, važiuojam. Kas daros, kai artėja trisdešimt.

  1. Vis rečiau taupai patogumo sąskaita. Vis mažiau jaudiniesi, jei už kažką, siekiant kokybės, teks sumokėti truputį daugiau. Pavyzdžiui, vis dažniau kvietiesi taksi, užuot rinkęsis viešąjį transportą arba ėjęs pėstute, vis mažiau viliojanti atrodo opcija atostogaujant užsieny apsistoti bendrabuty ir miegot dviaukštėj lovoj, užuot rinkusis viešbučio kambarį.
  2. Vis daugiau išleidi maistui. Nes nebegali, tiesiog nebegali valgyti lievo maisto. Pavyzdžiui, absoliučiai nesuvokiama atrodo tai, kad kažkada kažką dar kepdavai ant saulėgrąžų aliejaus ir tai valgydavai.
  3. Nebesupranti, kaip ten norėdavos nešiot visokius pigius ryškius drabužius, o juo labiau – plastmasinius papuošalus. Auskarų kolekcija iš šimto porų susitraukė iki penkių, o ir tai dažniausiai segiesi tą vieną mėgstamą porą, kartais ir visai be jų eini ir nieko.
  4. Nebesupranti, kaip kada nors gyvenime galėjai nešioti džinsus pažemintu liemeniu. Ir ne tik, kad nešiojai, bet tai darei savo noru ir kasdien. Apie grožį nekalbu, kalbu apie tai, kaip odieveviešpatie ne-pa-to-gu. Aukštas liemuo ftw.
  5. Tildai muziką. Nes nesigirdi, ką sako pašnekovas, nes per garsiai, nes chaosas. Vis mažiau pakantumo vietoms, kur per garsią muziką neįmanoma susišnekėt. Vis rečiau užsuki į klubus, vis labiau traukia vakarojimas kur nors sodyboj prie ežero ir nebūtinai vasarą.
  6. Vakarėliuose šokti tenka vis rečiau, o kai šoki, pasidarai labai self-conscious ir ištinka baimė, ar tavo judesiai neprimena damų likerio padauginusios tetos per giminės balių.
  7. Galvoji, kad Justin Bieber ir Taylor Swift – gana šviežiai iškilusios žvaigždutės, kol nesuvoki, kad jie jau yra around gana ilgą laiką. Rihannos – Umbrellai, Mikos – Grace Kelly ir Arctic Monkeys – Fluorescent Adolescent jau yra po dešimt metų. Ir vis mažiau orientuojiesi, kokios dainos populiarios dabar, nes dar nė nespėjai atsiklausyt savo 2015-ųjų playlisto.
  8. Oda pasidarė visiškai sausa. Ir žiemą, ir vasarą, bet žiemą labiausiai. Anksčiau nesuvokei, kam iš viso reikalingas kūno sviestas ir nelabai supratai, kodėl žmonės jį tepas, o dabar tik duokit. Tos pačios dieninio kremo dėžutės anksčiau užtekdavo pusmečiui, dabar baigias du-trissyk greičiau. Naktinis kremas ftw.
  9. Išgeri daugiau nei bet kada vandens (aišku, negazuoto). Jei ilgesnį laiko tarpą randi save be vandens buteliuko ar stiklinės, puoli į paniką. Stiklinė prie lovos prieš einant miegot, gurkšnis prabudus naktį ir ryte – šventa.
  10. Sveiki, žili plaukai. Panašu, kad jau niekur nebedings ir teks sugyvent.
  11. Jei dar visai neseniai atrodė, kad nieko nesi patyręs, dabar jau net baisoka daros, kiek visko patirta ir kiek visokių žmonių sutikta.
  12. Pramuša ant sodininkystės. Perki žemę, vazonus, sėklas, daigus, sodini augalus ir be jokių youtube tutorialų ar kažko tiesiog žinai, kaip tai daryti.
  13. Pramuša ant gaminimo. Lygiai taip pat, kaip ir su sodininkyste, iš kažkur žinai, kiek, ko ir kaip dėti į maistą, kiek laiko virt, kept, marinuot ar kaip pjaustyt. Tiesiog žinai. Vis labiau suvoki namie pagaminto patiekalo vertę lyginant su įvairiausiais, nors ir pigesniais bei greičiau paruošiamais pusfabrikačiais.
  14. Pramuša ant psichologinės ir filosofinės literatūros.
  15. Smarkiai sustiprėjo intuicija. Kai kuriuos dalykus puikiai nujauti ir tiesiog žinai, kaip viskas bus. Ir būna. Ne, tai ne super galios ar gebėjimas matyti ateitį. Tai tiesiog sustiprėjęs self-awareness, gebėjimas jausti ir suprasti žmones bei reiškinius, pastebėti senų patternų pasikartojimus.
  16. Vis daugiau naktų naudoji miegui. Jei anksčiau pavykdavo mažai pamiegojus iššžygiuot į darbą ir be parkių jame atbūti visą dieną, tai dabar atbūti vis dar gali, bet esi pats pikčiausias ir nelaimingiausias miško žvėris ir to nuslėpti niekaip nebepavyksta. Baigėsi tas supermeniškas maksimalizmas, kad aj, dzin, pamiegosiu kitą kartą, nes žinai, kad nepamiegosi ir bus ragas.
  17. Kraupsti galvodamas apie savo ankstesnius žalingus įpročius ir net truputį stebiesi, kaip nenumirei. Visiškai nesuvokiama tai, kaip kadaise atrodė normalu, pvz. trečiadienio vakarą gerti šampaną (gerai, jei tik šampaną, būdavo ir alaus, ir šotų ir ko tik nori), o ketvirtadienį eiti į darbą. Apie tuos visus surūkytų cigarečių pakelius nė nepradėsiu.
  18. Apie pagirių skausmingumą ir intensyvumą net nekalbu. Pachmai pastaruoju metu būna tokie žiaurūs, kad tiesiog norisi nusiimti galvą ir pasidėt kažkur tolėliau, palįst po žeme, sukramtyt save ir nuryt. Dėl pastarųjų keliamos agonijos, sprendžiant, kada baigti vakarėlį, vis labiau vertini rytojaus dieną ir vis dažniau renkiesi išvengti nereikalingų ne tik galvos skausmų, bet ir moralkių.
  19. Vis mažiau varginiesi kokioje nors diskusijoje bet kokia kaina įrodyti savo tiesą, nes nu OH WELL.
  20. Viską darai truputį lėčiau nei anksčiau.
  21. Vis rečiau ir vis ramiau šventi gimtadienius.
  22. Dabar atrodai jauniau negu prieš dešimt metų.
  23. Esi kokia nors forma labdarai aukojęs daugiau nei 10 eu.
  24. Anksčiau gavęs email jausdavaisi suaugęs ir svarbus, o dabar su kiekvienu atėjusiu laišku jautiesi irritated ir tenorėtum, kad tave paliktų ramybėj.
  25. Internetinės arba telefoninės komunikacijos su žmonėmis tikslas vis dažniau yra reikalų aptarimas ir susitarimas dėl gyvų susitikimų. Žiauriai tingi rašyti žinutes, vis dažniau skambini, nes gaila laiko belaukiant, kol pašnekovas sureaguos ir atrašys.
  26. Anksčiau stalkindavai žmones, kurių nepažįsti. Dabar nė nespėji sekti, kaip laikos pažįstami. Arba tiesiog neįdomu.
  27. Vis dažniau tapatiniesi su “Friends”, “Sex and the City” ir “How I Met Your Mother” personažais.
  28. Pagaliau pradedi suprasti, kodėl žmonėms patinka bliuzas, jazz’as ir sausas vynas.
  29. Sutikęs žmogų, kuris neturi sąskaitoj, jautiesi tarsi užmezgęs kontaktą su ateiviais.
  30. Pokalbiuose su tėvais vis dažniau vyrauja temos apie tėvų draugų vaikų vestuves, anūkus, nekilnojamąjį turtą ir pasiekimus. Pastarieji dažniausia, nepaisant panašaus amžiaus, ženkliai lenkia taviškius ir tau apie tai subtiliai arba ne taip subtiliai vis primenama.
  31. Vis daugiau tavo pažįstamų nekilnojamąjį turtą nebe nuomojasi, o perka. Atsiranda ir tokių, kurie jau nebe tik įsigyja butus, bet ir statosi nuosavus namus.
  32. Tavo FB sraute vis daugiau vestuvių ir kūdikių nuotraukų, ištekėjusių moterų sharinamų konkursų, diskusijų visuomenės gerbūvio tema, vis mažiau – vakarėlių akimirkų.
  33. Kai kurie tavo draugai jau turi net nebe po vieną, bet ir po du vaikus.
  34. Pažįsti bent kelias besilaukiančias arba neseniai pgimdžiusias moteris.
  35. Prisimeni trisdešimtmečius, su kuriais bendravai, kai tau buvo dvidešimt ir nesupranti, apie ką jūs šnekėdavotės.
  36. Supranti, kad esi vyriausias aftery. Arba magistrantūros studijų grupėje.
  37. Tavo veikla suplanuota mažiausiai tris mėnesius į priekį.
  38. Bridžitos Džouns personažas never felt so real before.
  39. Jei anksčiau, turėdamas 100 lt, tarkim, savaitei, jauteisi labai neblogai, dabar tam pačiam laikotarpiui turėdamas 100 eu nesijauti taip jau labai gerai. Sutinku, kad daug kas pabrango, bet neneikime, ir poreikiai smarkiai išaugo.
  40. Nebesupranti kai kurių bajerių. Nes kur kas mažiau laiko praleidi užsiimdamas keistomis beprasmėmis veiklomis online ir jau tiesiog nebespėji gaudyti, kas užeina ant bangos.
  41. Nebesuspėji su kai kuriais update’ais ir vis dažniau tave ištinka technologinė frustracija.
  42. Jei vis dažniau tenka prisizoomini ekraną, labai gali būti, kad metas į optiką, kad ir kaip sunku sau tai pripažinti.
  43. Jei dar neturi vaikų ir dar nenori jų turėt, ima neramumas, kad tas noras gali ir neateit.
  44. PMS nuotaikų kaitos siekia neregėtas aukštumas ir žemumas. Vis dažniau randi save ašarų klane neaišku dėl ko, bet tuo pačiu vis geriau supranti, kad vienintelė visiškai logiška to priežastis yra siautėjantys hormonai. Kai buvo kokie 23, net ir 26, nu tikrai taip nebūdavo.
  45. Sudie Stradivarius, New Yorker ir Tally Weijl, labas Monton, Gerry Weber ir Esprit. 
  46. Darbo baliuj užleidi Naktinių Personų – Kaltas ruduo arba Deivio – Mergytei ir staiga supranti, kad gali būti, jog jaunesni kolegos tokių dainų nė nežino ir su tavim pritariamai nelinguos.
  47. Pradedi vis geriau suprasti, kiek tavo tėvams kainavo jėgų, pastangų ir pinigų tave užauginti, ir vis dažniau apima kaltės jausmas, kad anksčiau to pakankamai neįvertinai ir niekada nesugebėsi jiems deramai už tai atsidėkoti.
  48. Visiškai nebeturi pakantumo taikstytis su bullshitu.
  49. Pradedi suvokti, kad žmonės, gimę 2000-aisiais, tuoj baigs mokyklą.
  50. Vis dažniau randi save berymant ir galvojant, ar teisingai pasirinkai gyvenimo kelią. Tada verki.
  51. Kaip viename užsienio bloge rašė, Hello pimples and wrinkles at the same time.
10 Komentarai

Gyvenimas atsisakius alkoholio: kaip viskas pasikeitė

Praeitą rugsėjį supratau, kad mano gyvenime yra per daug alkoholio, tad nutariau smarkiai sumažinti jo vartojimo dažnius ir kiekius. Apie tą supratimą dar ir parašiau neįtikėtinai didžiulio atgarsio sulaukusiame straipsnyje. Tai padaryti buvo ne taip jau ir lengva. Iki tol kiekvieną savaitgalį būdavo bent vienas vienas vakaras (bet dažniausiai – du), kuomet išgerdavau tikrai daugiau nei bokalą kitą. Nes juk savaitgalis, nes juk faina, linksma ir malonu. Na, bent jau man taip atrodydavo. Kodėl rugsėjį nutariau, kad tai visgi nėra pati išmintingiausia rutina? Mane paveikė pokalbiai su draugais, kurių požiūris į alkoholio suvartojimą mūsų bendraamžių tarpe truputį skiriasi nuo tų, kurie, kaip ir aš, savaitgalio vakarus mėgsta leisti keliaudami iš vieno baro į kitą. Taip pat, pamaniau, kad būtų įdomu pažiūrėti, ar atsisakius alkoholio kažkaip pasikeis mano fizinė būklė. Pamėginsiu susumuoti savo patirtį nuo rugsėjo mėginant smarkiai sumažinti alkoholio suvartojimo kiekį, o nuo gruodžio pabaigos – visai jo atsisakius. Man nėra gėda apie tai kalbėti, nes be galo džiaugiuosi savo patirtimi ir tikiu, kad ji gali įkvėpti pamėginti ir kitus. Nujaučiu, kad tokių patirčių būta daugybė, tačiau mažai kas skyrė laiko joms aprašyti.

Taigi, pradžia nebuvo labai lengva. Atsisakyti blogųjų įpročių ir keisti juos geraisiais – darbas gana sudėtingas, nes dažnai aptingus norisi vėl grįžti prie senųjų, paprastesniųjų kelių. Nuo rugsėjo iki lapkričio beveik nevartojau alkoholio, buvo gal kokie trys vakarai, kuomet išgėriau iki dviejų bokalų, kelissyk gurkšnojau radlerį. O tada, prabėgus dviems mėnesiams, kažkaip smarkiai užtūsinau mieste. (Ilgai negėrus, alus ir šotai galvą susuko kaip reikiant, net sugebėjau pamesti piniginę.) Vėliau, per kitą mėnesį vėl buvo gal pora vakarų, kuomet gurkšnojau vyną. O tada atėjo gimtadienis ir šventinis laikotarpis, kai šėlau iš peties ir alaus bei šotų tikrai netrūko (nes gi gimtadienis gi, nu, reikia švęst). Tada, artėjant naujiesiems, smarkiai peršalau ir bent savaitę gulėjau lovoj, vėliau buvo laikas ligoninėje, kur mane operavo, o po to – vėl savaitę trukęs peršalimas bei mėnesio reabilitacija po operacijos. Gyvenau ramiai ir lėtai, daug laiko gulėjau lovoj ir nė kiek netūsinau. Ir alkoholio nevartojau visai. Vėliau nutariau, kad atsisakysiu net ir tų „po bokalą“ vakarų ir pamėginsiu jo nebevartoti iš viso. Kaip jau sakiau prieš tai, tai padaryti nėra taip lengva. Atėjęs į gimtadienį, kur nieko nepažįsti, nori bent truputį išgerti, kad būtų šiek tiek drąsiau. Savaitgalį atrodo įprasta „pasilepinti“ ir atsipalaiduoti prisiurbus bare. Bent jau atrodydavo daugybę metų. Supratau, kad tas nejaukumas atėjus į naują vietą/bendraujant su naujais žmonėmis/atsiduriant keistose situacijose dingsta nepaisant to išgeri kažkiek, ar ne. Kažkur skaičiau, kad reikėtų prisiminti vaikų gimtadienius, kurių metu susirinkusieji irgi jaučiasi nejaukiai ir kurį laiką tvyro tyla, tačiau vėliau visi įsidrąsina, o tam jiems neprireikia jokių ten gėrimų. Tiesą sakant, dabar mane net šiek tiek žavi tas pradinis renginių nejaukumas, juolab, kad visada žinau, jog jis laikinas.

Tai, kad nevartoji alkoholio, nereiškia, jog privalai sėdėti namie ir nustoti su visais bendrauti. Nieko panašaus. Na, jei bendrauti su tam tikrais žmonėmis neįdomu neišgėrus, tai patys suprantat, ką tai sufleruoja. Visgi, net ir su pačiais įdomiausiais pašnekovais vakarojimai sutrumpėjo – dažniausiai namo patraukiu iki antros valandos nakties. Anksčiau klaidingai manydavau, kad tam tikro lygio pokalbiai neįmanomi blaivia galva. Viskas įmanoma. Jei išgėrę mes generuojam išprotėjusias istorijas, jos mumyse yra, tad akivaizdu, kad išlįstų ir taip. Tik, jei prisiurbti yra nuolatinis sprendimas, galime apie tai niekada taip ir nesužinoti.

Dažniausiai baruose užsisakau tiesiog vandens ar vandens su citrina. Ir iš tikro, pradėjau gerti dar daugiau vandens nei anksčiau, o to padariniai man akivaizdžiai atsispindi bendroje fizinėje ir odos būklėje. Kadangi visgi mėgstu alaus skonį, karts nuo karto perku nealkoholinį alų. Be to, man visai patinka visokie nesveiki užkandžiai, kurie su vandeniu kur kas mažiau skanūs nei su alumi. Laimė, bene visose vietose, kuriose teko lankytis, galima užsisakyti net ne vienos rūšies nealkoholinio alaus, dėl to smagu. Dar visai skanu nealkoholinė Kruvinoji Merė. Tačiau užvis skaniau (na, tik gal ne naktį) yra įvairūs uogų ir vaisių kokteiliai ir glotnučiai, kurių kažkaip irgi pradėjau gerti daugiau (lieka pinigų, kai neiššvaistai alui). Gali pasirodyti nesąžininga, kad nealkoholinis alus kainuoja tiek pat, kiek alkoholinis, tačiau daugiau nei dviejų išgerti man nepavyksta, tad jam per vakarą išleidžiu iki 6 eu. Su alkoholiniu alumi ar kitais gėrimais iki rugsėjo viskas būdavo kiek kitaip: po dviejų alaus reikėdavo ir trečio ar daugiau, iš kažkur atsirasdavo šotukai, tada pradėdavau mažiau apdairiai leisti pinigus ir finale vakaras kainuodavo bent 30 eu (kartais ir kur kas daugiau) (gėrimai, taxi (nes prigėrus vaikščiot gi tingisi), užkandžiai (nes prigėrus norisi valgyti be saiko), įėjimai į klubus, statymai kitiems). Kartais išgėrus nebe taip svarbu pasidarydavo šaltą naktį užsidėt kepurę, tad po savaitgalio dar ir tekdavo pasirgt.

Smarkiai pagerėjo miego kokybė ir, žinoma, būklė nubudus savaitgalio rytais. Kol dar vis pavartodavau alkoholio iki gruodžio, pastebėjau, kad pagirios kas kartą būdavo vis klaikesnės. Tada tiesiog paklausiau savęs: „Nu kamon, negi tas vakarykštis kelių valandų klegesys yra vertas šitos visos sugadintos dienos geriant vaistus nuo galvos skausmo, iki sutemų vartantis lovoj agonijoj ir dar pykstant ant savęs už durnas šnekas ir išleistus pinigus?“ Tikrai nevertas.

Pasidariau kur kas ramesnė nei buvau anksčiau. Nežinau, kiek su tuo tiesiogiai susijęs alkoholio nevartojimas, tačiau smarkiai sumažėjo dvejonių, apgailestavimų dėl praeities, baimių ir gėdų. Mažiau overthinkinu dalykus, jaučiuosi užtikrintesnė, labiau pasitikinti savimi ir net švelnesnė bei atlaidesnė. Sumažėjo irzlumo, graužaties, nepaaiškinamo nepasitenkinimo, streso dėl susikaupusių darbų, net mažiau teisiančiai pradėjau žvelgti į žmones. Žymiai daugiau šypsausi. (Čia prisidėjo ir daugiau gyvenimo aplinkybių, tačiau tikiu, kad tai irgi yra vienas iš alkoholio pristabdymo padarinių, nepamirškime, kad alkoholis yra depresantas). Rašytoja Ugnė Barauskaitė, kurią žiauriai myliu, viename interviu kalbėjo taip: „Nevartoju alkoholio porą metų, ir žinot ką? Nebesijaučiu vargšelė. Mano atveju tai ir buvo pati didžiausia dovana sau. Taip, būnu ir pavargusi, ir nusikalusi, ir šiaip liūdna ar vieniša, tačiau palūžusi dėl smulkmenos – jau niekada.” Čia turiu visiškai jai pritarti – su manimi lygiai taip pat.

Visos nesąmonės, kurias pasakau ar padarau, visi sprendimai, kartais net ir netikėtai grandioziški, visas krykštavimas, linksmumas, visa energija, visi pokalbiai, netgi ir kartais neįtikėtinai drąsūs, ateina iš manęs visiškai blaivios (t.y., net ne dvi dienas ar savaitę, o nuolatos), tad visų jų tikrumu ir svarumu labiau tikiu.

Anksčiau, kai žmonės paklausdavo, ką veikiu laisvalaikiu, susimąstydavau, kad norėtųsi pasakyti „Linksminuosi“, t.y., savaitgalius leidžiu klegėdama baruose ir klubuose, tik kažkaip tada tai suvokus pasidarydavo gėda. Ir vis dėlto, galiausiai visa esybe, bet tikrai ne lengviausiu keliu ir ne greitai supratau, kad būti tūsofščiku nėra hobis. Anksčiau nesuprasdavau žmonių, kurie ne visada norėdavo varyti tūsint ir nutardavo geriau ramiai sau paveikti kažką kito. Dabar juos labai gerai suprantu ir net nejauku dėl to ankstesnio nesupratimo.

Smarkiai išaugo produktyvumas. Lengviau susikaupti ir todėl pavyksta greičiau padaryti darbus, mažiau išsiblaškymo ir pamirštų dalykų. Norisi rašyti, skaityti, domėtis, galva pilna idėjų. Kadaise sau meluodavau, kad pachmas yra nuostabus dalykas, nes jo metu galvoj viskas sukas ir gimsta genialios mintys. Oi kamon, pamirškit. Taip, gal ir buvo tokių kartų, bet blaivia galva kurt man visgi einas geriau.

Kaip jau minėjau anksčiau, nebeištaškau pinigų baruose, tad tokie pokyčiai prisidėjo prie geresnės finansinės padėties. Kažkaip anksčiau nebūdavo gaila išleisti 15 eu kokteiliams, bet, pamačiusi knygą už tokią kainą vis pagalvodavau, kad brangoka. Dabar šis požiūris pasikeitė. Beje, blaivi ar ne, gyvenime dažnai pametu ar kažkur pamirštu daiktus. Nevartojant alkoholio tų pametimų pasitaiko, bet jų kur kas mažiau.

Nustojus savaitgaliais šėlti iki nukritimo ir ėmus protingiau tvarkyti savo dienotvarkę, joje atsirado daugiau savidisciplinos. Pastarąją mėgau ir anksčiau, tačiau dabar ji pasiekė dar aukštesnį lygį. Nepaslysti nesveiko maisto (taip, riebių užkandžių būna, tačiau kontroliuotai) atžvilgiu, neatidėliot darbų, nelepint savęs per daug pasidarė paprasčiau. Ir svarbiausia – kur kas paprasčiau NETINGĖT. Nuo rudens beveik visur vaikštau pėstute ir truputį atsakingiau prižiūriu valgymo režimą. Kartu šie pokyčiai bei anksčiau minėtas vandens gėrimas atnešė įspūdingų rezultatų. Kasdien rašausi svorį, kad būčiau in control, tad žinau, kad šiandien sveriu 7,5kg mažiau nei lygiai prieš metus. Kai tavo ūgis yra 152cm, toks pokytis tikrai jaučiasi. Turėjau keletą drabužių, kurie visą gyvenimą man buvo truputį per maži ir vis laukiau to stebuklingo etapo, kai sukūsiu ir galėsiu juos nešiot. Kažkada maniau, kad toks etapas jau nebeateis. Jūs neįsivaizduojat, kaip faina dabar į juos įlįst.

Įdomiausias pokytis yra tai, kad smarkiai sustiprėjo intuicija. Atrodo, kad pradėjau kur kas geriau jausti, ko tikrai noriu, kuria kryptim pasukti, kokius sprendimus priimti. Kol kas nė vienas jų manęs nenuvylė ir kiekvienu jų labai džiaugiuosi. Tos intuicijos dar vartodama alkoholį šitaip smarkiai, patikėkit, nejutau, tad mėgaujuosi ja kaip kažkokia nauja super galia.

Tiesa. Žmonės, atrodo, supranta, kad pasirinkau negerti, tačiau vis tiek karts nuo karto išgirstu kandžių pastabų šia tema bei paraginimų nebeprisigalvot. Tai girdėdama suprantu, kad ir pati kadaise buvau ta draugė, kuri ragindavo kitus atsipalaiduot ir smagiai sau išgert. Išmokau labiau gerbti kitų apsisprendimą ir nebrukti savo nuomonės ir kitais klausimais.

Manau, kad visuomenėje kovojant su žalingais įpročiais daroma esminė klaida. Paskatinti žmones savęs neskriausti svaigalais mėginama jiems sukelti šoką rodant, kokios siaubingos ir liūdnos gali būti vartojimo pasekmės. Pati tikiu, kad tokia strategija, jei ir veiksminga, tai ne visiems ir ne tiek, kiek norėtųsi. Geriausias būdas, mano nuomone, yra rodyti teigiamus pavyzdžius ir dalintis istorijomis apie tai, kaip faina pasidaro tų visų svaigalų atsisakius. Man pačiai didelis postūmis buvo pokalbiai su keliais žmonėmis, kurie ilgesnį laiką gyveną blaivų gyvenimą, o taip pat – ir interviu su Ilze Butkute apie tokį pat jos pasirinkimą. Du mėnesiai visgi yra ganėtinai trumpas laiko tarpas, o apie tai rašau tarsi ir sau, kad turėčiau priminimą apie visus tuos geruosius pokyčius. Negaliu būti tikra, ar visą gyvenimą būsiu abstinentė, tačiau tai, kiek įvairiose savo gyvenimo veiklose pasistūmėjau kaip jaučiuosi per pastaruosius porą mėnesių verčia siekti, kad taip ir būtų. Gyvenimas ir iki tol buvo neblogas, tačiau, kad jis gali būti toks geras, net nebūčiau galėjusi patikėti.

21 Komentarai

Aš nekenčiu Naujako

Dar vienas įdomus faktas iš mano gyvenimo yra tai, kad aš žiauriai nemėgstu Naujako. Kasmet su siaubu jo laukiu. Mielai paspausčiau mygtuką „Skip“ ir iš karto persikelčiau iš gruodžio trisdešimtos į sausio antrą. Tikrai, nejuokauju.

Taip, aš mėgstu juokais dar rugsėjį klausti, „Tai kur naujus?“, bet iš tikro tai dažniausiai man nusispjaut, kur tuos naujus.

Viena naktis metuose, kuomet miestas pilnas klykiančių bepročių, kuomet viskas visur kainuoja kosminius nesuvokiamus pinigus, kai vakarą prieš parduotuvėse nusidriekia eilės iki vaisių skyriaus, žmonės vežimais perka gėrimus ir bengališkas ugneles, o takso išsikvieti neįmanoma, tad tenka strigti kur nors ten, kur visai nenorėtum būti.

Visi tie ypatingi vietų pasiūlymai („Vieta prie stalo, šventinė programa (gyvai atliekama dueto „4Fun“ muzika („Country Roads“, „Whatever Will Be, Will Be“ lietuviški koveriai ir „Svajoklis“ bei „Ilgas kelias“) ir trečiarūšis renginių vedėjas Aleksas su raudona varlyte), užkandis ir taurė šampano – tik 99,99eu, paskubėkite!) verčia tik paklausti “Is this real life?”

Naujakas man asocijuojasi su didžiuliu bardaku, patvinusiom jūrom alkoholio, miniom žmonių, besišlaistančių po visus kampus, šiukšlėmis, triukšmu, beprasmybe ir ant pritryptos baro žemės besimėtančiais paltais, kurių kabliukai nutrūko jų kominiams savininkams nerangiai mėginant juos pakabinti.

Be to, aš labai labai bijau fejerverkų. Jei vyksta šventimas kažkur namuose, dažniausiai lieku viduje ir neinu į lauką jų žiūrėti, nes man tiesiog baisu. Stebėti juos danguje man kažkaip yra nulis emocijų. Visai nieko, bet neaikčioju ir neleipėju iš susižavėjimo. Užtat mane baugina vien mintis apie tai, kiek nelaimių neatsakingai elgiantis su jais galima prisišaukti arba visai netyčia tapti jų aukomis. Apskritai nesuprantu žmonijos pomėgio į orą ištaškyti tiek pinigų, sorry. Nu gal ir gražu, bet tikrai neverta. 2011-uosius sutikusi Berlyne apie 2val. nakties metro ir traukiniais grįžinėjau namo, o žmonės kaip išprotėję mėtė fejerverkus ir bombioškes tiesiog požeminėse stotelėse ir po atvažiuojančiais traukiniais. Buvo tikrai labai, labai baisu.

Dar vienas labai blogas Naujakas buvo kai šventėme Molėtų rajone, prie Bebrusų ežero. Iš dangaus krito lietus, sniegas, ašaros ir vanduo visi iš karto, o matomumas vairuojant buvo tragiškas, tačiau kažkaip pavyko pasiekti įvykio vietą. Buvome išsinuomavę namelį, kurį nuomavę šeimininkai tikino, kad šilumos tikrai netrūks. Nors dar prieš mums atvažiuojant buvo kūrenamas židinys, namukas taip ir neįšilo, tad buvo žiauriai, nežmoniškai šalta (tūlikas, aišku, buvo kitame namuke, kurį pasiekti buvo įmanoma tik perėjus lauką). Nepadėjo net stiprieji gėrimai. Aj, dar be kita ko, apsinuodijau. Taigi, tobulas rinkinys – stingdantis šaltis, veikti atsisakęs skrandis ir super mega girti draugai, kurie kas penkias minutes rėkė „Nemiegoook“. Kai atėjo rytas, nuoširdžiai džiaugiausi, kad viskas pagaliau baigėsi.

Bet štai su Naujaku man asocijuojasi du labai neblogi kūriniai.

Nick Hornby knyga „A Long Way Down“. Keturi vienas kito nepažįstantys nuo aukščiausio Londono pastato nušokti pasirengę britai  Naujųjų naktį susitinka ant stogo ir pradeda kalbėtis. Kai klausiau BBC audio knygos, kurią įgarsino profesionalūs aktoriai, kartais užsižvengdavau balsu. Labai rekomenduoju. Yra ir filmas. Visai nieko, bet knyga – kur kas geriau.

Filmas „200 Cigarettes”. Man tai yra vienas geriausių visų laikų filmų apie šventes. Ben ir Casey Affleck, Elvis Costello, Janeane Garofalo, Kate Hudson, Courtney Love, Christina Ricci ir dar daug kitų aktorių įkūnytų herojų bando įsimintinai pasitikti naujuosius. Žiūrėčiau over and over again. Baisiai didelės išliekamosios meninės vertės neieškokit, tiesiog mėgaukitės.

O mane pradanginkit kur nors, prašau, kur ramu ir nėr chaoso, kad atsibusčiau ir jau būtų šviesus rytojus be kieme besimėtančių nusproginėjusių fejerverkų griaučių.

13 Komentarai