Manęs iš visų pusių klausinėja – tai kaipgi tos Sūpynės? Kodėl dar nepasidalinai įspūdžiais, gal nepatiko? Ramybės, tiktai ramybės. Mano tylos priežastys gana primityvios. Persikrausčiau, todėl kelias dienas iš eilės grįžus iš festivalio visas dėmesys atiteko, regis, nesibaigiančiai gausybei maišų su daiktais ir išsipakavimo džiaugsmams. Laimė, dabar jau viskas savo vietose. Na, ir tik vakar namuose pagaliau buvo įvestas internetas. Apie tai, kokia bejėgiškai priklausoma nuo jo pasijutau jo netekusi, verčiau nesiplėsiu.
Taigi, Sūpynės. Mielieji, Sūpynės yra Sūpynės ir nieko čia nepakeisi. Neslėpsiu, prabėgus dvejiems metams ir prisiminimams iš 2015-ųjų truputį išblėsus, laukiant šių metų Sūpynių truputį nerimavau. O kas, jei suprastės? O kas, jei mano atmintis dirba poete, ne istorike, ir piešia iškreiptus, perdėm teigiamus prisiminimus? O kas, jei bus mažai draugų? O kas, jei man nebepatinka festivaliai?
Nesuprastėjo. Toli gražu. Subrendo, dar labiau išsigrynino. Ir dar kartą parodė, kaip turi atrodyti nepriekaištingai sudėliotas festivalis. Vos atvykusi ir dar dienos šviesoje apsidairiusi po teritoriją supratau, kad tiek laukta ir taip širdingai mẏlima yra ne šiaip sau. Ir draugų netrūko. Žaviausia buvo tada, kai iš penktadienio į šeštadienį, jau pradėjus švisti, tamsa nebetemdė veidų ir sutikau visus, ką norėjau ir dar daugiau. Ypač faina sutikti draugus, su kuriais susipažinau 2008-ųjų Sūpynėse ir bendraujam iki šiol. Ir visgi, taip, festivaliai man vis dar labai, labai patinka.
Aš nebūčiau aš, jei jau kelionės į festivalį pradžioje nebūtumėm patyrę nuotykių – prie Molėtų ėmė ir pradingo automobilio, kuriuo vykome su draugais, trauka. Vietinio servisiuko darbuotojai gūžčiojo pečiais – gali būti bet kas. Nieko baisaus, sėdom pas kitus draugus, ten jau ir prasidėjo vakarėlis, o vietą saugiai pasiekėm. Toliau sekė sparčios palapinės statybos, įsipatoginimas į mažiausiai peršlampamus ir šilčiausius drabužius, ir galiausiai – festivalio erdvių tyrinėjimas.
Prisipažinsiu, seniau dažnai būdavo ir taip, kad iki Less stage taip ir neprisikasdavau, tačiau šiemet ji paliko didžiausią įspūdį. Visiška miško magija.
Po dviejų metu pertraukos prisiminiau auksinę festivalių taisyklę: niekada, jokiu būdu ir nė už ką negalima eiti miegoti anksčiau nei bent septintą ryto. Nušvitus prasideda linksmiausia ir įdomiausia dalis, taip vadinamas ryto tralialia. ~06:30 į sceną žengė Manfredas, kurio baltos kelnės žavingai kontrastavo su visą žemę pagrobusiu dumblu, su Smalos armija ir kaip dėjo, tai maža nepasirodė. Tie High scenos rytai Sūpynėse yra laimės sinonimas.
Pavydžiu žmonėms, kurių ištvermė kur kas didesnė nei maniškė. Mačiau, kad daug kas lietų pasitiko kaip papildomą pramogą, juo džiaugtis arba apsimesti, kad jo nėra, bandžiau ir aš, bet visgi, po paros drėgmėje supratau – kovą pralaimėjau ir jei liksiu dar nakčiai, pirmadienį tikriausiai teks pasitikti po kaldra ir su Thera Flue rankose. Penktadienį išvažiuodama į festivalį dar galvojau, ausiuos trumpus botus, kam man tie ilgi. (Little did I know). Anyway, kelionė atgal į Vilnių verta atskiro įrašo, bet tuos įspūdžius pasiliksiu knygai, kai jau nebebus taip gėda.
Žiūrėdama nuotraukas, verkiu, kad nelikau, verkiu, kad baigėsi ir jau vėl laukiu kitų metų. Ačiū iš visos širdies organizatoriams, kurie net ir ekstremaliomis sąlygomis padarė viską, kad aukštai iškelta kartelė ten ir liktų. Be to, visi kiti šios vasaros festivaliai turėtų padėkoti Sūpynėms – po jų prisiminiau, kaip faina festivaly (tikiu, kad ne aš viena) ir mėginsiu šiemet spėti bent į dar kelis – laukia Devilstone, Origami, Yaga Gathering, Mėnuo Juodaragis, gal ir dar kas.
Taigi, Sūpynės dar kartą įrodė, kad Sūpynės yra Meilė. Ir nieko čia nepakeisi.
Fotkių kaip visada mažoka, ir tas kelias iš draugų susirinkau, bet mačiau, kad evente jų prikelta nemažai, tad ir be maniškių yra ką pasižiūrėti.
Pakomentuok Pirmas!