‘Visada sprukti ir bėgti nesustojant. Ir vieną kartą sustoti, kad žiūrėdamas tiesiai į akis kam nors pasakytum: man reikia tavęs, iš tikrųjų. Ir tikėti tuo. Ir būtų gražu tada neprapliupti juoktis, truputį bijoti, rizikuosi, krėsti visokias nesąmones, pavyzdžiui, dovanoti gėlių ne vasario keturioliktą, o kurią kitą dieną, ir dulkinktis nebūnant girtam.’
F. Beigbeder
Jūs kaip norit, bet aš šiandien pratrūkau. Kanda vienatvė savo aštriais dantim man į nugarą, klykia jausmai iš nežinojimo, kur pasidėti. Įsimylėčiau, bet net neįsivaizduoju, kad mano kely galėtų pasitaikyti šis jausmas, toks seniai pamirštas ir palaidotas nebetikint jo egzistavimu.
Šiandien aš taip mergaitė, kaip būna retai, bet šiandien net ne gėda.
Gera citata labai 🙂
aha, popsistas Beigbėderis kartais pavaro 😉
Patys nuostabiausi dalykai į gyvenimą ateina netikėtai, ne laiku ir dažniausiai pačia keisčiausia forma. Tereikia išlaukt.