Kažkaip šiandien, gyvenant eilinę dieną (-25º C nėra kažkas tokio, nes taip būna kasmet, dievaž) Marijos žemėje, galvoje susiformavo dar vienas terminas, apibūdinantis itin plačiai paplitusią žmonių rūšį – Amžinieji Kentėtojai. Tiesą sakant, bene kiekviename iš mūsų, kurie esame vyresni nei 20m., gali pasireikšti šio tipažo bruožų, nes augome aplinkoje, kurioje amžinas kentėjimas bei aukojimasis buvo laikomi auksinėmis vertybėmis.
Jei dar ne visai aišku, apie ką aš, manau, man padės keletas iš milijonų per gyvenimą regėtų situacijų, kuriose atsiskleidžia amžinojo kentėtojo tipažas.
Atėjau į polikliniką, prie daktarės durų laukiu aš ir dar pora moteriškių. O jau šalta… kaip pachmielnam einant vasarį septintą ryto iš tūso namo. Viena ponia vis rypuoja “Vajej, kaip šalta… jezusmarijakaipšaaalta!.” Sakau, tai eikit, apsirenkit, juk akivaizdu, kad dar reikės laukti bent pusvalandį. O ji, drebėdama iš šalčio, sukandusi dantis didvyriška Marytės Melnikaitės veido išraiška: “Ai, tai jau pakentėsiu…” Sėdi, purtos, kenčia, tik kaži, ar nepamiršo, jog nei šokoladinio medalio nei pagyrimo už tai negaus.
Būna taip, kad amžinasis kentėtojas paskolina kažkam pinigų ar kokį daiktą. Tada vaikšto ir rypuoja, kad va, paskolini, o atgal negauni. Paklaustas, kodėl pasiskolinusiajam neprimena apie tai, amžinasis kentėtojas atšauna – “Aj, na tai jau pakentėsiu aš ir be tų pinigų, ką jau čia…”
Būna, šio tipažo asmenybę tyčia ar netyčia nuskriaudžia valstybinė ar kokia kita viešoji įstaiga, veikianti herojaus gyvenime. Pavyzdžiui parduotuvėje neduodama nuolaida, kuri turėtų priklausyti, dingsta dujos, nusiperkama brokuota prekė ar dar koks velnias. Ką tuomet daro amžinasis kentėtojas? Manai, eina ginti savo teisių? Ne, jis verda kunkuliuoja bemąstydamas, koks nedoras šis pasaulis ir finale, šimtą tūkstančių kartų visus niekadėjus prakeikęs, jis lieka namuose teištaręs “Ką jau padarysi, būna.”
Šio tipažo žmogui nepaprastai sunku įsileisti naujus dalykus į savo gyvenimą. Nesvarbu, kad ir kiek naudos toji naujovė galėtų suteikti, ji visada pasitinkama dūsavimu ir kreivu žvilgsniu. Pavyzdžiui, elektroninis viešojo transporto bilietas, numerėlio išsimušimas laukiant eilėje banke, tvarka, pagal kurią pasienyje nebetikrinami visų pasai, ar savitarnos kasa parduotuvėje. Net ir nepaklaustas amžinasis kentėtojas padejuos, kad velniam čia reikėjo kažką keisti. Po tam tikro laiko tarpo (kokių 3m.), jis prie naujos sistemos pripras, sumurmėjęs “Ką jau padarysi”, bet tada jau bus atėjęs laikas kažką vėl keisti ir amžinojo kentėtojo nusiskundimų lentynėlė vėl pasipildys naujais egzemplioriais.
Amžinasis kentėtojas visada mato pasaulį šiek tiek pilkiau nei kiti. Kai jam viskas puikiai klostosi, jis sako “Visai neblogai.”, kai turi normalų darbą, jis sako “Na, turiu šiokį tokį darbelį, vis pinigas.” (Beje, amžinasis kentėtojas pinigų neturi niekada. Nesvarbu, kad turi, iš ko gyventi, už ką nusipirkti rūbų ir dar kartais sugeba vieną kitą šimtelį atsidėti santaupoms, pinigų pas jį nėra, ir kaltas tikrai ne jis, kažkas kitas, dažniausiai valdžia, bet ką jau padarysi…) Amžinam Kentėtojui nėra gero oro. Jam visada yra per šalta, per karšta, bet daug vėjuota ar pernelyg tyku.
Matyt, kai skaitai, manai, kad visgi šiai grupei derėtų priskirti tik vyresnio amžiaus žmones, bet, vis dėlto, nuolat sutinktu ir tuntus jaunųjų rypuotojų. Įtariu, kad taip yra dėl pavyzdžių, kuriuos žmonės matė, o gal ir vis dar mato šeimose ir kitoje juos formuojančioje aplinkoje.
Mano nuomone, žmogus – tarsi plastilino gabalas, pats atsakingas už tai, kokios formos jis bus. Tuo tarpu amžinieji kentėtojai šventai įsitikinę, kad juos sykį nulipdė ir dabar valdo kažkas, ko pakeisti jie niekaip negali. Bet ką jau padarysi….
[…] ir nusidėjėliai, nuskriaustieji ir atgailautojai tuo pačiu. Jau kažkada kalbėjau apie amžinuosius kentėtojus, bet šiandien norisi pažvelgti į šią visuomenės ydą kitu kampu, tarkim, praktiškiau. Ką […]