Daug mąstau. Toks šiltas liūdesys. Dėl praeities. Dėl to, kaip buvo ir dėl to, kad taip nebebus niekada. O buvo gražu. Skambėjo „Siela”, o mes sėdėdavom po tiltu ir gerdavom limonadą, šokdavom pasveikinimus saulei ir visur eidavome pėstute. O dabar nebėra žmonių. Išvažiavę. Nebėra bendravimo. Liko tik kelios nuotraukos, „Sielos” muzika ir ta būsena, kuri ateina lietui nulijus. Kvepia nuogumu ir tiesa.
SIELA – Rudenio Dievas
Tam ir yra nuotraukos,kad bent fragmantikskai galetum patirti tai kas buvo….Tik jos kaip veidrodis,parodo viska atvirksciai ir is kadaise uzfiksuoto dziaugsmo sukelia tiek pat liudesio ,nes daugiau to nebebus .
tiesa…fotografuojant,džiaugiamės,kad įamžinam tai kas brangu…
taip mėgstu žiūrėti nuotraukas,tik kad jos sukelia tokį aštrų skausmą krūtinėj…lygiai tas pat su muzika…ji puikiai sužadina užmirštus jausmus…
Tau patinka jausmas po lietaus. Pasikartojantis leitmotyvas.
Nuogumas kartais geriau nei kaukės…
mmm…
reikes nueit po tiltu. parukyt. tu juk zinai.
aplyti debesys
leidžiasi žemėn
skėčiu apkabinami.
Grindiniu perlieju tyliai
į širdį. – –
gerbiu uz taj kad myli lietu. ir tai kas po jo.