'Visada sprukti ir bėgti nesustojant. Ir vieną kartą sustoti, kad žiūrėdamas tiesiai į akis kam nors pasakytum: man reikia tavęs, iš tikrųjų. Ir tikėti tuo. Ir būtų gražu tada neprapliupti juoktis, truputį bijoti, rizikuosi, krėsti visokias nesąmones, pavyzdžiui, dovanoti gėlių ne vasario keturioliktą, o kurią kitą dieną, ir dulkinktis nebūnant girtam.'
F. Beigbeder 'Romantiškasis egoistas'
Diktatūra – Dovanosiu
Viespateliau, kur tu tokias nuostabias nuotraukas randi?
taip kazkaip… uto****ai. ne, ne del vyro, o del moters supratimo, kada ji gali sau leisti patiketi. taip nepastovu 🙁
o tokios dainos beversdamas tavo tinklaraštį nesitikėjau rasti 🙂 pliusas nuo manęs 😉
Aš – vaikščiojantis siurprizas ;DD