Niekada nemokėjau turėti geriausios draugės. Kai klasėje virdavo aistros, taip ir neišmokau visko sureikšminti, karštligiškais būdais reikalauti dėmesio ir nežinau, kaip vyksta nekalbadieniai. Nemoku laviruoti santykiuose su žmonėmis. Nežinau, kaip elgtis, kad žmonės man neštų naudą ir nemoku atpažinti melo. Neišsipildysiančių pažadų taip pat. Niekada nesukeliu puikaus pirmo įspūdžio, o ir šiaip, įspūdžio dažnai nepalieku jokio.
Ir nemanau, kad kažką prarandu. Kai nubyra blizgučiai, lieka pamatai.
“Žmonės visai kaip medžiai. Aš juos skaičiuoju. Kuo jų daugiau, tuo geriau. Bet tik iš tolo. Ne per arti langų. Kitaip viskas užges.” (H. Wasmo)
Draugas sykį pasakė, kad Vilnius – gražus miestas, kuriame daug nelaimingų žmonių. Ir iš ties. Viskas lyg ir gerai. Tik. Tik kažkas ne taip.
Pakomentuok Pirmas!