Dabar esu toli, bet regiu, kaip socialiniai tinklai mirga naujų, dar nelankytų Vilniaus vietų pavadinimais ir nuotraukomis iš jų.
Vilniaus vakarėliuose pradėjau lankytis palyginus vėlai – kokioje vienuoliktoje klasėje, tad tam tikrą dalį sostinės naktinio gyvenimo kultūros istorijos pražiopsojau (pvz. Vault‘ą). Vis dėlto, per tuos septynerius metus spėjau apsilankyti galybėje vietų, kurių jau nebėr ir kurioms lig šiol jaučiu šiokią tokią nostalgiją. (Memory is a poet, not a historian, right?)
Intro. Buvo kadaise toks klubas netoli Onos bažnyčios. Grodavo ten labai įvairią muziką ir vykdavo ten įvairūs kreizi šmeizi renginiai. Man teko lankytis ragga jungle, reaggie ir ska šventėse. Pamenu, po Panevėžio, Intro chebrytė, pasipuošusi dredais ir margaspalviais pyrsingais – milijonas įvairiausių žmonių tuomet atrodė labai naujas ir įdomus dalykas. Pirmas mano aplankytas klubas Vilniuje, bet rimtai į tūsą ten pasinerti visgi tekę nėra, tad ir įspūdžiai tik tokie pirmokiški ir gan abstraktūs.
Gravity. Apie šią vietą galima kalbėti dešimt dienų be sustojimo gurkšnojant vyną/degtinę ir vis atsidūstant, kaip ten gerai būdavo. Gravas, be abejo įsirašo į Vilniaus tūsofkių istoriją, kaip, ko gero, pats stipriausias kada buvęs klubas su įspūdingiausiu grojikų sąrašu. Ot fainas jausmas būdavo nusileidus laiptukais žemyn, slenkant ilgu koridoriumi girdėti siautulingus rimtus, kurie įtraukdavo ir nepaleisdavo iki pat pabaigos. Mano balių sąrašas ten ne itin solidus – Deadbeat, Dieselboy, Darren Price, Carl Craig, Junior Boys, Robert Babicz, Nesakyk Mamai vakarėliai ir dar daug, kurių jau nebepamenu, bet užteko ir tiek. Kiek sobieskio išlakta toj aikštelėj prepartinant, kiek GPL‘ų (dvi stopkės vodkės ir dvi – šviežiai spaustų apelsinų sulčių) išsiurbta prie baro, kiek pokalbių toje nuostabioje rūkykloje – laiptinėje apturėta ir į kiek nurautų afterių po gravo išplaukta. Tai, kas toje vietoje dedasi (ar bent jau dėjosi pastaruosius trejus metus) dabar – net neverta aptarimo.
Transilvanija. Taip, toji neformalų užuovėja Totorių gatvėje. Žinau, ši vieta nelabai panaši į tą, kurioje tikėtumeisi mane sutikti, bet, visgi, praleista ten uoj nemažai vakarų. Tais laikais, kai savaitės diena nebuvo rodiklis, tūsinti, ar ne, Transilvanija labai mums tikdavo sekmadieniais, nes dirbdavo, kiek pamenu, mažų mažiausiai iki trijų nakties. Vienu metu Totorių gatvė buvo visų švenčių epicentras, tad neišvengiamai užsimezgusios draugystės su šios gatvės barų personalu tik dar labiau padidindavo mūsų lankomumą. Girdėjau, prisikėlė ji kažkur kitur, bet man jau ten nebe pakeliui.
Roller. Šiame, pagal pirminę idėją, vieninteliame klube, kuriame buvo galima važinėtis riedučiais, tų riedučių gyvenime matyti taip ir neteko. Užtat teko lankytis keliose dešimtyse techno ir labai hard techno vakarėlių, kuriuos ten 2009-ųjų – 2010-ųjų žiemą galėdavai aptikti kiekvieną savaitgalį. Man regis, niekur per visą Vilnių, nesu tiek šokusi, kiek ten. Nuostabi erdvė, kur techno kapodavo iš širdies ir undergraundas buvo pakankamai nemurzinas mano sielai, kuriai estetika šiek tiek svarbi. Panteroje lankytis dar neteko, bet bus labai įdomu pamatyti, kaip ten viską pertvarkė. Tikrai lankysiuos, nes reikia gi pamatyti, kas ir kaip, jei tik įleis.
Funky Monkey. Šitą vietą mylėjau beprotiškai, o lojalumo kortelė (neįsivaizuoju, kokie benefitai su ja buvo, bet nesvarbu) vis dar mėtosi kažkur tarp senų skrajučių rinkinio. Funky Monkey būdavo vieta, kur vykdavo man siaubingai gerai į atmintį įsirėžę baliai. Ištarus šį pavadinimą iškart prieš akis iškyla nesuskaičiuojama gausybė kamikadzių šotukų, turbo ero vizualizacijos, šokiai be saiko, kliedesiai rūkykloje, ir dar klaidesni ūžesiai prie baro. Laimei, skirtingai nei Gravity, Funky Monkey išaugo į baisiai, tik kiek kitaip, mylimą Opiumą. O pasakojimai apie afterius po Funky Monkey lai lieka privačiam pokalbiui, kai kitąsyk ragausim kamikadzes.
Satta. Jau ir pirmą kartą lankantis Sattoj (čia kokiam pirmam kurse) girdėdavau atgarsius, kad „šita Satta jau nebe ta, tikroji“, tad, ko gero, tos „tikrosios“ Sattos pamatyti taip ir nespėjau. Užtat toje vėliau buvusioje tiek užpjauta, kad verčiau tos sienos niekada neprabyla visų Vilniaus tūsofščikų naudai. Kad ir kur pradėtum, kad ir kur užsibaigtum, būdavo, vis tiek visi keliai veda į Sattą. Ateiti ten septintą ryto – labai normalus reiškinys, be dviejų net nesirodydavom. Būdavo, užeini ir kelis kartus per naktį, nes besiblaškant vis tiek geriausia ten, kur visi savi. Ne kartą Sattos aikštelėje nakvoti teko mano mašiniukui. Smagiausias laikas man ten būdavo tada, kai dar leisdavo rūkyti pusiau vidinėje rūkykloje. Ir vėlgi – išpažintys ir išrišimai, senos nudėmės atleistos, atviri keliai naujoms. Nereikėjo nei iškabos, nei reklamos, su Satta viskas būdavo aišku.
Woo. Man Woo niekada nebūdavo vieta, kurią galėdavai vadinti vakaro highlight‘u. Užeidavai pro šalį šotukui kitam, bet tas masinis stumdymasis kažkaip niekada pernelyg neįtraukdavo. Vis dėlto, Woo – nepamirštama Vilniaus naktų dalis, tik smagiausias veiksmas dažniausiai vykdavo ne pačiam klube, o aikštelėj ar jos užkaboriuose. Užat labai geras buvo uždarymo vakarėlis, kuriam, gaila, tąnakt jėgų užteko tik iki penkių. O rimtai Woo užsidarė dėl to, kad neva grėsmingai smenga Radvilų rūmai?
Smagu prisiminti, ašaringai dūsauti neverta, party goes on, tune the music up!
1 Komentaras
