Pirmyn į turinį

Visuomenė ir Individas

Turiu tiek daug papasakoti apie filmus, kuriuos žiūriu, apie spektaklius, į kuriuos einu, apie muziką, kurios klausau. Bet nesidėlioja mintys, neveikia kritinis mąstymas. Sukas galva ir verda emocijos manyje. Trumpam nebesu racionali, nebeapmąstau kiekvieno žingsnio, nebesu atsargi. Matai, čia nereikia budrumo, čia viskas sava. Tik ar tikrai? Baisiausia dabar suvokt, kad pirmą kartą matomos Vienos gatvės atrodė savesnės ir jaukesnės už šimtus kartų išvaikščiotus Panevėžio ar Vilniaus skersgatvius. Aš bijausi pasaulio, bijausi visuomenės šaltumo, kartais net šiurpas krečia patiriant žmonių atšiaurumą. Patiriu vėl ir vėl, kaip nemadinga čia rūpintis vienas kitu, kaip neįprasta būti elementariai mandagia ir kultūringa sistemos dalimi. Ne man toks pasaulis. Nenoriu, net nebemoku eit į žmones šilta atvira širdimi ir susilaukti akmenų krušos. Net man, kaip kažkas yra pasakęs, arogantiškai egocentrikei, nepriimtinos šitos žaidimo taisyklės. Pripratau prie šilumos, patogumo ir žinojimo, kad viskas bus gerai. Nedrįskit, net nebandykit to iš manęs atimti, galiu įkąst.


Žodžiai!

Pakomentuok Pirmas!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.