|
Dar pasakysiu apie tą žmogų, apie kurį rašiau. Po visų žiemos įvykių aš jį buvau sutikus pavasarį. Po to sėdėjau autobuse, klausiausi Mamontovo ir žliumbiau. Ir į mokyklą tada atėjau užsiverkus.
Kai sutikau jį, supratau, koks neįtikėtinai savas gali būti žmogus. Toks rūpestingas, protingas ir geras. Ir man reikalingas. Ir dabar jau apsiverkiau. Bet visdėlto, the magic is gone. He broke the spell. Ačiū jam. |
Atmintis kartais krečia pokštus, kaip ir laikas, beje. Nepamiršk to vakaro. Niekada nepamiršk…
Už gražius žodžius. Man taip pat patinka lankytis Tavo erdvėje. Ir sau artimų minčių randu 🙂