Pirmyn į turinį

Kategorija: Muzika

Apie vieną įspūdingiausių skaitytų knygų: Please Kill Me: The Uncensored History of Punk

Po to, kai perskaičiau Marinos Abramović „Walk Through Walls“, buvo toks sudėtingas laikas – ta knyga buvo tokia puiki ir taip pritrenkė, kad visos vėliau į rankas paimtos nė pro kur jai neprilygo.

Rugsėjį, kai išeidinėjau iš seno darbo, manęs paklausė, kokios knygos norėčiau dovanų atsisveikinimo proga. Kadangi esu davusi sau pažadą kuo daugiau skaityti angliškai, atsidariau „eureka!“ knygyno puslapį ir tiesiog ėjau per jų turimus variantus. Galvojau, išsirinksiu kažką, ko pati niekad nesugalvočiau nusipirkti. Taip mano rankose atsidūrė „Please Kill Me: The Uncensored History of Punk“.

Šiandien rašau apie šitą knygą todėl, kad ji buvo tokia puiki ir galinga, jog kartais norėdavosi skaitant trumpam padėti ją į šalį, kad galėtum atsikvėpti nuo įspūdžio.

Originaliai išleista 1996-aisiais (skaičiau papildytą 2016 m. leidimą), knyga suskirstyta etapais nuo 1967-ųjų iki 1992-ųjų. Šimtai interviu, kuriuos ėmė jos sudarytojai Legs McNeil ir Gillian McCain, bei ištraukos iš žurnalų bei antologijų publikacijų sudėlioti į rišlų pasakojimą apie punk istoriją.

The Velvet Underground su Nico, MC5, The Doors, Stooges su Iggy Pop‘u priešaky, David Bowie, Sex Pistols, The Ramones, Patti Smith, Television, The New York Dolls – iš aprašytų grupių ir atlikėjų tebuvau susipažinusi su puse jų, ir tai – tik su muzika. Kažkur kažkada buvau girdėjusi apie Nancy Spungen ir Sido Viscious tragiškai pasibaigusią meilės istoriją, bet irgi tik tiek.

Trumpai apibendrinant – einasau, kokie nurauti ir chaotiški tai buvo laikai. Koncertai, kurių metu Iggy Popas apsivaręs nuolat krisdavo nuo scenos, publika apspjaudydavo grupės narius (o tie ją – atgal) ir apmėtydavo juos buteliais, pinigų prasimanymas parsidavinėjant, dėl žvaigždukų pamišusios groupies, kurios turėdavo sąrašą atlikėjų, su kuriais norėjo permiegoti ir tame sąrašė dėjosi pliusiukus, amfetaminas, heroinas, kokainas į veną, quaaludes ir Tuinails (net nežinau kaip lietuviškai), rūgštis ir dar kas tik nori pietums, pusryčiams ir vakarienei – menas reikalauja aukų. Knygos pabaigoje pateiktas aprašytų kalbintųjų sąrašas bei surašytos anapilin iškeliavusiųjų mirties priežastys – grubiai paėmus, pusė mirė perdozavę, kita pusė – nuo širdies ligų. Visa tai perskaičius niekaip nesuprantu, kaip Iggy Popas vis dar gyvas ir ar jis iš viso yra žmogus.

Dalinuosi viena įdomesnių knygoje aprašytų scenų.

Dvidešimtmetė Nancy Spungen buvo rasta negyva po vieno vakarėlio jos ir Sido namuose 1978-ųjų spalį. Jos nužudymu įtariamas buvo pats Sidas, netrukus suimtas ir 1979-ųjų vasarį paleistas už užstatą. Pačią pirmą dieną išėjęs į laisvę dvidešimt vienerių Sidas išsizyzė iš motinos Ann $100 kokainui (nes „jautėsi prastai“), už juos nusipirko 99% grynumo heroino ir perdozavo. Po jo mirties Nancy Spungen žmogžudystės byla nebebuvo tiriama, tačiau įvairūs šaltiniai tvirtino, kad ją nužudyti visgi galėjo vakarėlio metu pas juos trynęsis narkotikų prekeivis, o ne Sidas, kuris negyvos merginos kūną rado tik atsipaipaliojęs po baliaus.

Kai Sidas dar buvo gyvas, jis nuolat sakydavo „Kai numirsiu, palaidokite mane šalia Nancy“. Tačiau Nancy tėvai net girdėti apie tai nenorėjo. Taigi, jų draugė Eileen Polk drauge su Sido mama Ann ir dar pora žmonių nuvyko į kapines, kur buvo palaidota Nancy. Kadangi kapinėse kompaniją nuolat lydėjo pora jų darbuotojų, plano iškart įvykdyti nepavyko – pasimeldę ir paverkę lankytojai neva išvažiavo. Apvažiavę kapines iš kitos pusės, iš mašinos jie paleido Sido mamą. Toji perlipo per tvorą ir išbarstė Sido pelenus ant Nancy kapo:

„Then she came back and got in the car and said, „Well, they‘re finally together.“

Ir čia tik vienas iš draugybės pritrenkiančių knygoje aprašytų epizodų.

Nuostabus, šokiruojantis ir žiauriai įdomus skaitinys. Tik jei esat jautrūs ir visa savo esybe prieštarajaut hedonizmui – tikrai ne jums.

„The old sound was alcoholic. The tradition was finally broken. The music is sex and drugs and happy. And happy is the joke the music understands best. Ultra sonic sounds on records to cause frontal lobotomies. Hey, don’t be afraid. You’d better take drugs and learn to love PLASTIC. All diffrent kinds of plastic- pliable, rigid, colored, colorful, nonattached plastic. – Lou Reed (1965-1968)” 

Jei galite rekomenduoti kažką panašaus, go crazy komentaruose, būsiu labai dėkinga.

5 komentarai

Velnio akmuo 2018

Ką tik pravėriau namų duris ir dar neišsikrovusi daiktų sėduosi prie kompiuterio surašyt įspūdžių iš Velnio akmens, kol anieji vis dar karšti ir emocijos vis dar per kraštus liejas.

(Perspėju, šiame tekste septynis kartus bus paminėtas žodis “faina”, jei esat surūgėliai, jus tai gali piktinti).

Nu koks fainas festivalis, koks fainas festivalis. Prieš važiuodama bijojau tų trijų naktų palapinėj, lietaus bijojau ir murzinumo kūno, batų ir sielos, bet šiandien vykt namo net gaila buvo, atrodo dar savaitę būtum ir nenusibostų.

O kodėl? O todėl, kad:

Baisiai faina chebra, baisiai faina festo stiliumi susitikt tiek seniai matytų ir susitikus ne tik pasilabint, bet ir laiko pakalbėt normaliai rast, nes niekas niekur neskuba, nes skubėt galima tik mėgstamos grupės paklausyt. Baisiai faina su kompanionais trintis ir džiaugtis bendravimu iki soties.

Man pačiai muzikine prasme aktualiausia ir įdomiausia Kablio scena, tai Manfredo ir Interiors pasirodymai tiesiog lediniai buvo. Draugas, niekad nešėlęs pagal elektroninę muziką taip dūko, kad net pavydu buvo, o paskui sakė „Manfredas taip grojo , kad net užsimaniau būt toks klubinės kultūros mėgėjas kaip tu“.

O kokie draugiški savanoriai ir organizatorių komandos nariai.
Nežinau, kaip jums pavyko, bet orą užpirkot tokį nuosaikų, kad jo gerumas net pranoko lūkesčius. Kai iš Vilniaus visi rašė, ar nepaskendom, mes sausučiai ant žolės sėdėjom.

O maisto skanumas. Aš tą maistą iš tų didelių keptuvių taip mėgstu, taip mėgstu, kad valgyt ėjau per dieną bent po du kartus, nes jau taip skanu, jau taip gardu.

Baisiai fainas Galvūzų protmūšis, net iš metalo šį tą atsakiau, o dar ir dovanų gavom. Baisiai smagus ir slemas, kurį laimėt turėjo Martynas, nes nužudykit Liną, saugokit Martyną (tik nepyk, Povilai).

O Anykščių gražumas… Myliu šitą miestą be galo visą gyvenimą, taip taip gražu žiūrėt, kad jam sekas ir tų vietų fainų randasi, ir tas miestas vis gražyn, ir tų žmonių jame netrūksta.

Ir geriausia – anei kūno, anei batų, anei sielos murzinumo nė krislo patirt neteko, nes viskas taip gerai, jau taip gerai suorganizuota, kad nėr net galimybių netaip pasijust. O vat jei norit gerai pasijust, tai važiuokit, chebra, į Velnio akmenį.

Važiuojant namo ir automobilyje visu garsu baubiant Atomic Kitten – Whole Again po viso to gerumo net palaiminga ašara tryško.

Įrašą pabaigsiu užduodama ir jį pati atsakydama vieną klausimą, kurį vis iškeldavo gerb. Viesulas.

– Tai mieli kolegos, kas yra geriau už blogą laiką?

GERAS LAIKAS.

P. S. Jei pas ką nors iš jūsų atsidūrė lentelė su užrašu “Mahila”, labai mielai ją perimčiau.

Palikite komentarą

Lietuviškų muzikinių klipų konkursas: aš dažnai nesuprantu komisijos sprendimų

Šiandien “Vingio” kino teatre įvyko 2017 m. lietuviškų muzikinių klipų konkurso kulminacija – buvo parodyti konkurse dalyvavę klipai ir išdalinti apdovanojimai.

Renginys prasideda. Vedėjas pristato geriausią klipą rinkusią komisiją – ekrane matom pora užsieniečių (vardų neįsidėmėjau, internete nerandu), režisierių Igną Jonyną, Andrių Mamontovą, agentūros „New!“ kūrybos vadovą Tomą Ramanauską ir operatorių Feliksą Abrukauską. (Tai matyt nėra nė vienos moters, kuri ką nors apie tokius dalykus suprastų, žinai).

Perskaito visų vardus, išskyrus Tomo Ramanausko. Publika nugara į ekraną stovinčiam ir vardus iš papkutės skaičiusiam vedėjui rėkia: “Ramanausko nepaminėjot”. Vedėjas: “Ko tokio? Romo Ramanausko? Nebuvo čia pas mane sąraše tokio.” Nu ok, nu įdomiai.

Situaciją išgelbėja pagroti atėję Golden Parazyth su Giedriumi Širka, kuris dedikuoja visus vakaro kūrinius Romui Ramanauskui. Nes nu.

Galit sakyti, kad kam vilktis į kino teatrą, jei viską galima pažiūrėt namie per Youtube. Ogi tam, kad aš gyvenime neprisiversčiau kitaip ramiai prasėdėt atidžiai žiūrėdama klipus ir pilnai sutelkusi dėmesį pažindintis su lietuviška kūryba.

Buvo parodyti 14 lietuvių kurtų muzikinių vaizdo klipų (sako, kad atrinko iš 100 kandidatų). Trumpai apžvelgsiu tuos, kurie bent kiek įstrigo. (Jei kažką parašiau, bet nėra nuorodos į klipą, tai reiškia, kad nelabai, bet norėjau pakomentuot). Apie kiekvieną nerašysiu, nes kai kuriuos tiesiog pamačiau ir užmiršau. Prieš eidama į kino seansą tyčia net nesidomėjau, kas bus rodoma.

1. Colours of Bubbles „Truth or Dare“ (Aneta Bublytė) – niekad nesupratau šitos grupės populiarumo fenomeno, kiek kartų bandžiau klausyt, tiek kartų neradau juose nieko, kas užkabintų. Galvojau, kad šįkart kaip nors. Nu ne, niekaip.

2. „The Roop“ „Dream On“ (Vaidotas Valiukevičius) – žiūrėjau ir galvojau, kad turi jie kažkokio lengvo panašumo su Scissor Sisters. Mega indie hipster, visai nieko. Gerai, kad klipe, priešingai negu gyvų pasirodymų metu, nesigirdi kiek ribotų vokalisto galimybių.

3. Tomas Sinickis „Vilnius“ (Domas Vilčinskas) – vienareišmiškai geriausias klipas, afigena komanda (Zuokulą galima mėgti, galima nemėgti, bet jo pasirodymas šitame klipe kažkas tokio), afigeni vaizdai, tas pasikartojantis lanko sukimo motyvas, puikiai išpildyti blokinių pilkų namų motyvai, Sinickis <3

4. Daddy Was a Milkman „All About Love“ (rež. Pijus Vėberis) – Daddy Was a Milkman yra vienas iš tų kelių lietuvių atlikėjų, kurie manęs nemigdo ir neerzina dainuodami nelietuviškai. Klipas ir šiaip skambesys turėjo lengvo Trentemøller vaibo. Jei aš sakau, kad kažkas turėjo Trentemøller vaibo, tai čia labai didelis komplimentas. (Bet tai, bežiūrėdama klipą nepajuokavusi apie degančias Rumšiškes nesusilaikiau).

5. Antikvariniai Kašpirovskio dantys „Indai“ (Saulius Baradinskas) – kiek bandau gaudyt šitą subtilų humorą, tiek man jo pagaut neišeina, indai neplauti, indai nevalyvi. Nu ok, prakentėjau šįkart.

6. Vilniaus energija „IQ Daktaras“ (Andrius Paškevičius) – Mesijus yra intelektualus beprotis genijus. Žiauriai man patinka šitas klipas, ir kūrinys, nes tas elektroninis perėjimas yra nuostabus. Ir čia tie blokinio Vilniaus vaizdai puikiai.

7. MTJUNKER „ACIDPIZZA“ (Titas Sūdžius) – žiauriai, žiauriai gerai. Klipas, kurio metu pastumi save truputį į priekį ir įdėmiai stebi, kas čia bus toliau. Žiūriu, užsimanau į Nidą, užsimanau patūsint, vėl užsimanau rūžavų plaukų ir dar kažką iš senų Simian Mobile Disco klipų pažiūrėt. Fun, fun, fun.

Publikos klipo rinkimuose mėtausi, už ką balsuot – Sinickį ar MTJUNKER, bet galvoju, kad ai, nu Sinickis ir taip viską laimės ir bus vieni vartai, balsuoju už MTJUNKER ir ploju džiūgaudama, kad patiko ne man vienai.

Ir tada, kai jau laukiu, kol geriausio klipo apdovanojimas pareis Sinickiui, geriausio 2017-ųjų metų lietuviško muzikinio klipo apdovanojimas atitenka gintariniuose silpno LSD garuose paskendusiam Wolfsome „Home (When I’m With You)“ (Justas Ramanauskas) klipui, apie kurį nė rašyt neketinau, nes pamačiau ir išgaravo. Aš dažnai nesuprantu komisijų sprendimų.

Kad ir kaip ten būtų, puikus renginys, tikiuosi gyvuos dar šimtą metų. Faina matyt, kad yra tiek talentingų kuriančių žmonių ir tuo pačiu juos palaikančiųjų.

Linkėjimai Romui Ramanauskui.

(Ačiū ore.lt, kad bent pas juos radau kažkokios info apie dalyvius, nes nu nėr taip lengva, o aš pavargus ir nekantri skaityt toliau negu pirmas google searcho puslapis).

Palikite komentarą