Pirmyn į turinį

Apie tai, kaip prieš penkerius metus klajojau po Montanos kalnus ir sutikau briedį

Lygiai prieš penkerius metus išgyvenau vieną įspūdingiausių savo gyvenimo savaitgalių. Aš, vienas vokietis, vienas kanadietis, viena australė ir viena čekė išsinuomojom automobilį ir iš Albertos valstijos Kanadoje traukėm savaitgaliui į Glacier National Park Montanoje, Amerikoje (jei taip tiksliai, vykome į Many Glacier Campgroud). Pamatę tautų įvairovę, į mūsų šauniąją kompaniją pasieniečiai žiūrėjo su šypsena, bet prie sienos atvykom likus penkioms minutėms iki jų darbo pabaigos, todėl per daug prie mūsų nesikabinėjo. Pasirodo, kai turi Kanados vizą, leidimas/trumpalaikė Amerikos viza kainuoja vos 6 dolerius (bent jau kainavo tada).

Tris dienas varinėjom po, neperdedu, kvapą gniaužiančio gražumo kalnus. Šiaip kelionei specialiai įsigijau kalnų batus, kuriuos vėliau išvykdama ir palikau draugei Kanadoje, nes supratau, kad man Lietuvoje jų greitai neprireiks. Pėsčiomis įveikėme nemažai kilometrų, matėm įvairios augalijos, daug įdomių paukščių, iš kurių atpažinau fazanus, voverių ir visas tris meškas (laimė, iš tolo). Bene didžiausią įspūdį man paliko aukštai kalnuose aptiktas Iceberg ežeras, pilnas visą vasarą neištirpstančių ledo luitų, kuomet lauko oro temperatūra mums keliaujant dažniausiai buvo apie +27°. Po ilgo kelio ant kojų, baisiai džiugino airiška kava nuostabaus jaukumo kalnų viešbutuke, kur užsukome atsikvėpti.

Antrą dieną, pavargusi kopti į viršų, nutariau atsiskirti nuo grupės ir grįžti į palapinę. Eidama stabtelėjau pafotografuoti vaizdų ir sau už nugaros išgirdau garsų kvėpavimą. Lėtai atsisukusi už kokio pusantro metro nuo manęs pamačiau milžinišką briedį. Nė nenumaniau, kaip reikėtų elgtis tokiose situacijose, todėl tiesiog stovėjau ir laukiau, kas bus. Miško bičiulis visgi nutarė eiti tolyn savais keliais, bet šito susitikimo gyvenime nepamiršiu.

Vėliau traukdama link palapinės sutikau žmones, kurie buvo labai nustebę, kad su savimi neturiu pipirinių dujų, kurios, ogi va, pasirodo, yra  privalomas dalykas varinėjant tose teritorijose, nes vos ne kasmet lokiai kalnuose gyvybę nutraukia vienam kitam žmogeliui. Tai išgirdusi, toliau jau ėjau su jais. Taip pat, siekiant apsisaugoti nuo laukinių žvėrių, einant miegoti griežtai draudžiama palikti net trupinėlį maisto lauke, kad šis jų nepriviliotų. Grįžtant namo visą šitą įspūdį vainikavo pirmą kartą matyta danguje pasirodžiusi šiaurės pašvaistė.

Kaip ir dažnai būna, šios kelionės nuostabumą pilnai suvokti pavyko jau kiek vėliau, grįžus namo ir sugijus ant kojų pritrintoms pūslėms. O štai dabar, prabėgus penkeriems metams, net sunku patikėti, kad taip toli buvau nusigrūdusi ir tie saulės apšviesti kalnai atrodo kaip kažkokia tolima pasaka.

O štai čia – šiek tiek vaizdų.

4 Komentarai

  1. Lina Lina

    Aciu uz nuostabias nuotraukas nukeliancias i tolima sali.

  2. Mahila Mahila

    Nėra už ką. Daug kas pasakoja apie Ameriką, bet pati iš bičiulių nesu girdėjusi apie šitą jos pusę, todėl buvo be galo įdomu apsilankyti.

  3. Labai gražu ir smagu žiemos metu matyti tokius vaizdus, manau kelionės – suteikia daug šilumos ir džiaugsmo

  4. D D

    Eina sau :O Tikrai kvapą gniaužiantys vaizdai. Ir čia dar tik nuotraukas pamačius.. Nerealiai turėjo būt tokią gamtą realiai pamatyt…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.