Pirmyn į turinį

„Judy” – Judy Garland 1968-ųjų žiema Londone

Mano klasika yra tam tikru metu populiarius filmus pažiūrėt su smarkiu užvėlavimu, tad su „Judy” (2019) nutiko tas pats. Kita vertus, šiemet bus 100-osios Judy Garland gimimo metinės, o ji pati, tikiu, užmiršta nebus niekad.

Reklama:

Su Judy Garland istorija išsamiau susipažinau prieš keletą metų, kai, naujausiosios populiarumo pike, skaitinėdama apie ankstesnes „A Star Is Born” versijas, ėmiau domėtis, kokios aktorės yra suvaidinusios pagrindinį moters vaidmenį. Tada pasižiūrėjau dokumentinį filmą „Last Days of Judy Garland”.

Vienos didžiausių praėjusio šimtmečio žvaigdžių gyvenimas buvo toks fcuked up, kad, klausantis apie jį, svyra rankos ir ima baisus pasibjaurėjimas to meto šou industrija (kokia toji industrija yra dabar, žinių irgi turiu mažai, tačiau tikiu, kad tokio vaikų išnaudojimo jau niekas nebeleistų ir Judy gyvenimas šiais laikais jau būtų visai kitoks).

Scenos karjerą Judy Garland (tikrasis vardas – Frances Ethel Gumm) pradėjo vos dvejų, pasirodymuose kartu su dviem vyresnėmis seserimis ir ją tęsė iki pat mirties 1969-aisiais. Neilgai trukus mergaitė ėmėsi ir aktorystės (mums žinomiausias jos kaip paauglės vaidmuo – Dorotė „Ozo šalies burtininke” 1939 m.)

Judy savo talentais šeimai ir kino studijoms krovė didžiulius pinigus, o pastarųjų noras uždirbti buvo didelis, tad jos dienotvarkė buvo nepaprastai įtempta – pasirodymas po pasirodymo, filmavimas po filmavimo. Kad jaunuolė turėtų energijos kasryt keltis iš lovos ir varyt penkta pavara, ją mamytė pastoviai šėrė stimuliuojančiais amfetaminais, o vakarais, kad bent kiek pasiilsėtų – raminančiais barbitūratais.

Nuo tų pačių mažų dienų Judy buvo baisiai kritiška savo išvaizdai – žinoma, ne be tėvų ar šou verslo atstovų, kurie su ja dirbo, pagalbos. Mažiukė (151 cm), klasikinių Holivudo grožio standartų neatitinkanti mergina nuolat buvo vadinama bjauriuoju ančiuku, o tuometinis MGM studijos vadovas Louis B. Mayer, kalbėdamas apie Judy, mėgo savo mažojo kupriuko epitetą.

Užaugusi Judy sėkmingai tęsė aktorės bei atlikėjos karjerą, tačiau, su tokia „sveika” vaikyste psichologinės problemos ir iš jų išplaukiantys padariniai nulėmė daugybę pakilimų ir nuosmukių ir profesiniame, ir asmeniniame gyvenime. Judy Garland mirė sulaukusi vos 47-erių (netyčinis perdozavimas), skendėdama skolose, kurias, padedama Frank Sinatros, vėliau apmokėjo jos dukra Liza Minnelli. Plačiau apie jos gyvenimą pasiskaityti galite Wiki ar kituose šaltiniuose, kurių yra apstu, na, arba pasižiūrėti kažkurį iš dokumentinių filmų, katrų irgi sukurtas ne vienas.

2019-aisiais pasirodė biografinis Rupert Goold filmas „Judy”, kuriame aktorę suvaidino sunkiai atpažįstama Renée Zellweger. Filmas pasakoja apie ganėtinai trumpą laikotarpį iš Garland gyvenimo – 1968-ųjų žiemą, praleistą Londone, koncertuojant „Talk of the Town” klube (visi bilietai į pasirodymus buvo iššluoti). O į 1968-ųjų vaizdus karts nuo karto įsiterpia prisiminimai iš skaudžios paauglystės.

Kadangi prieš žiūrėdama filmą puikiai žinojau didumą Garland gyvenimo faktų, jam prasidėjus, iškart supratau, kokį kampą istorijai pasakoti pasirinko jo kūrėjai. Sakyčiau, kad, nesusipažinus su backstory, tai padaryti gali būti sunkiau, tad, prieš žiūrint, verta šiek tiek pasiruošti.

Labai mėgstu muzikines biografijas – ir knygų, ir filmų formatu, o Renée Zellweger čia pasirodė puikiai (už vaidmenį gavo savo antrąjį Oskarą ir krūvą kitų apdovanojimų bei nominacijų), tad mėgavausi kiekviena „Judy” akimirka.

Tai, susumuojant, labai patiko, rekomenduoju. Vienas geriausių per pastaruosius keletą mėnesių matytų filmų.

Ir ech, kaip ironiškai skaudu girdėti Judy atliekant tokias dainas kaip „Get Happy”, žinant, kokia buvo toji jos „laimė”.

Pakomentuok Pirmas!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.