Pirmyn į turinį

Ir vėl Škėma

‘Ir tada drebančia ranka paliečiau Jonės ranką, ir ji rankos neatitraukė.
“Aš vesiu tave, Jone. Gerai?”
“Gerai”, tarė ji. Ir pabučiavo mano skruostą.
“Tu eik miegoti. Mudu susitiksime rytoj, prie ežero. Gerai?”
“Gerai.”
Ir aš nuėjau namo. Ir nemačiau, ir nejutau, ir negirdėjau mane supančios nakties.

Žinoma, mudu mylėjomės. Trejis metus. Aukštosios Panemunės pušyne, Jėsios lazdynuose, mano kambaryje, mano draugo kambaryje. Ir, kai pradėjau apgaudinėti Jonę, tikėjau: vieną dieną ją vesiu.

Mažas miestelis. Pilkšvas ežeras dauboje. Sausinamos pelkės, kuriose tebevaikščiojo gandrai, tebeklykė pempės ir kartais pasigirsdavo nuskendusiųjų vėlių aimana. Senas, siauras, slidus šaligatvis. Graudžios savo bejėgiškumu kaukės. Gaisrininkų-savanorių dūdų orkestras, grojąs tango “Pantera” laidotuvių maršo tempe. Notaro veranda. Semaforas. Mano jaunystė – išsiveržianti pakaruoklišku eilėraščiu ir pirmąja meile.’

Reklama:

Skaitau ir galvoju, kaip norėčiau mylėt žmogų, kuriam tai būtų taip pat gražu iki beprotybės. Man atrodo,  aš net  jį pažįstu.

Pakomentuok Pirmas!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.