Pirmyn į turinį

Apie komplimentus ir nelabai

Aš žiauriai mėgstu žarstytis komplimentais. Taip labai. Nes jei man patinka kolegės batai, tai aš tikrai juos pagirsiu, kartais galiu ir nepažįstamą gatvėj užpult, jei tik gera nuotaika. Ir, jei jau išgirdot kokį gražų žodį iš manęs, patikėkit, jis nuoširdus. Liežuvis neapsiverstų meluot, o dar šitaip naglai. (Kartą senojo Woo tūlike stebėjau, kaip viena moteriškė gyrė kitos „nuostabią lūpų formą“, o, šiai užsidarius kabinoje, su drauge klykavo iš šito ala bajeriuko, fu, fu, fu – not my style of harpijizm).

Ir išties – pozityvūs žodžiai turi ypatingą galią. Tik labai svarbu, kad jie būtų tikri. Maniškiai dažniausiai užbaigiami šauktukais, jei girt, tai girt, tikrai negaila. Paliaupsintam žmogui ir diena gali praskaidrėt kaip reikalas.

Bet nieko nėra baisiau už pusiau komplimentus. Jei jau išgirsti, kad kažkas yra visai nieko, visai neblogai, pusė velnio, tai jau iškart matai pusiau nupuvusią obelį apskabytais lapais. Ir nieko nėra baisiau, nei išgirsti, kad esi simpatiškas, įdomių bruožų, arba, apsaugok Viešpatie, nesi negražus. Paruoškit narkozę, metas plastinei operacijai.

2 Komentarai

  1. Visai nieko… nei krūtinės, nei užpakaliuko… visai…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.