Taip taip, aš ne toks, kaip visi / Taip taip, gyvenimas judesy.
Tai dabar pasakyk tu man, kur pradingo pirmosios trys savaitės dienos? Mirkt mirkt ir nebėr. O veiklos ir gyvenimiškosios intrigos su sviežiais pipirais pilasi it iš gausybės rago.
Per pastarąją savaitę nuveikiau tiek, kad, rodos, jau nebėra nieko, ko negalėčiau padaryti. (Jei rezgami vijami grandioziniai planai išdegs, sužinos visas pasaulis, o tu – pirmojoje eilėje). Pati savimi stebiuosi, kad galiu šitiek dirbti, dar sugebu pasidaryti papildomus reikalus, kaip žinai, gan nemažaia tūsinu (ir kaip pagrindinis herojus ir kaip antraplanis aktorius), ir, na, nepatikėsi, bet šiemet jau pradedu skaityti ketvirtąją knygą. (Vėl rimtai užbridau ant literatūros, kaip gera, kaip gera!).
Šiandien ne ta diena, kai gebu koncentruoti savąsias mintis ir dėlioti jas tolygiu ritmu, tad tave pasiekia gausus įvairialypės informacijos pliūpsnis. However. Vis dar neatmetu minties, kad Vilnių apgaubė kažkokia magiška išėjimo iš proto aura. Kartų, kai iš netikėčiausių žmonių lūpų išgirdau “Aš kosmose”, nebesuskaičiuoju ant rankų pirštų. Ir šiaip, chebra kliedi tolka tak. Šiandien man suaugęs žmogus pranešė, jog Viena yra Prahos sostinė. Man nepaliauja skambinėti įvairūs agentai/atstovai/konsultantai/pardavimų vadybininkai su topine eilute, kurios realiai, turbūt, nėra įmanoma suprasti “Labdiena,arsupaneleXkalbu? L’baimalonu, ‘rgalėčiau p’trukdyti minutei?” (greitis – 300žodžių/min, akimirką ištinka šokas). Dešimt minučių iš savo įtemptos dienotvarkės skirti tam, kad įtikinčiau žmogų, kuris buvo tikras, jog kažkuo įtikins mane, kas kartą darosi vis sunkiau. Na bet užtat pasipila perlai ir iš šios skrynios: “Ar tikrai Bitės atstovas jau skambino jums šiandieną? Na, ko gero, esate labai laimingas žmogus, jei Bitė jums paskambina dusyk.” (Labai jau įdomus parametras mano laimės lygiui išreikšti); “Labadienajumskambinafirma draudimo, draudimoįmonė,sakykitpanele ‘rgalimasujum’ spašnekėtikasbūtų jei paslystumėtant ledo?” – vakarykštės dienos realus pokalbis. Aš asmeniškai nesu tikra, ar norėčiau tokią tikimybę svarstyti su kokiu artimu žmogumi, bet telefonu, su kažkokia nepažįstama mergaite tai ką jau čia, būtinai. Aš suprantu, darbas yra darbas, bet mielieji, nepersistenkite.
O vakar banke apturėjau tokį gan įdomų ekspyriensą. Banko darbuotojai pridirbo liolės su mano labai rimtu dokumentu, viskas finale susitvarkė, bet banko vadybininkei pasakyti, kaip angliškai vadybininkė, pildant dokumentą, yra lygis.
Na ką, rytoj jau savaitgalis. Aš sakau – ramiai. Bet kažkur ties pakaušiu lyg ir ataidi: “Taint no sin to take off you skin / and dance away in your bones.”
Pakomentuok Pirmas!