Pasikartosiu, bet…
„Kai neturi šeimos įsipareigojimų, gali gyventi absoliučiai laisvai, nereikia niekam meluoti, kankintis dėl nesutarimų šeimoje, nes jų nėra, neturi kamuotis dėl sąžinės konfliktų su savimi, nes kažką apgavai ne ten permiegojęs ir panašiai. Tačiau tu esi sušiktai vienas. Tu keliesi ir guliesi vienas, kai tau suknistai liūdna ar apima depresija – esi vienas. Būna vakarų, kai tampa gūdu ir norisi su kažkuo būti, bet supranti, kad taip susidėliojai gyvenimą, jog tai neįmanoma. Tada skaitai gerą knygą arba rūkai ir slankioji po gatves. Beje, kai sergi, tu irgi esi vienas.”
Šiandien man baisingai liūdna. Ir net ne ilgu, nes neturiu, ko ilgėtis, neturiu, apie ką svajoti ir ko norėti. Tūkstančiai veidų, balsų, akių, ir viena maža pikta raganaitė su savo nykiu buvimu. Kai esi toli, sakai sau, kad esi vienas, nes visi kiti palikti ten, kažkur. Kai esi čia, supranti, kad esi vienas, nes niekam tavęs nereikia ir niekada nereikėjo. Noris vilku staugt, kaip maudžia ten, kažkur giliau.
Pakomentuok Pirmas!