Man atrodo, kad man užsitęsė klaiki pagirių paranoja. Kai stipriai geriu ir linksminuos, kitą dieną, kol kamuojuosi nuo abstinencijos ir dehidratacijos, vis neapleidžia jausmas, kad kažką būsiu prisidirbus, bet to neatsimenu. Būna, kad būnu prisidarius gėdos, bet būna, kad ta sąžinės graužatis kyla velniai žino, dėl ko. O štai dabar, jaučiu, kaip karts nuo karto užpuola baisi panika iš serijos „O ką, jei nesusirasiu buto, jei užsirausiu ant kokių durnių ar nepasiseks su dokumentais“(ir t.t. ir pan.). Sėdžiu sau ir panikuoju, nes gyvenimas yra pateikęs tiek zapadlo, jog sunku patikėti, kad įmanoma situacija, kuomet viskas klostosi pagal planą. Įmanoma, kad nesijaučiu saugi ir dėl to, kad turiu mažai veiklos, mažai bendrauju su normaliais žmonėm, neturiu normalių namų, nežinau, kas bus toliau ir šiaip, pergyvenu gan keistą stadiją gyvenime (užsieniai, dieta etc.). Iš tiesų, rodos, jau ir esu oficialiai suaugęs žmogus, pasiekęs visus įmanomus legal ages, bet vistiek jaučiuos toks vaikas, kad pačiai kartais juokinga. Nesveikai pergyvenu dėl išvaizdos, dėl to,„ką žmonės pasakys” (is that really the girl I know?, nustebs kai kurie) ir kasnakt sapnuoju, kad kaip nors sufailinu gyvenime. Nėra labai smagu.
Pakomentuok Pirmas!