Nu labai įdomūs, sudėtingi ir painūs metai buvo. Jiems prasidėjus nė nenumaniau, kad baigiantis rasiu save ten ir taip, kur ir kaip esu.
Pernai, dvidešimtiems verčiantis į dvidešimt pirmus jautėmės dar gana šviežiai pasvilinti ir pašokdinti pasaulyje kilusio chaoso. Kuris, ironiška, dažnai pasireikšdavo visišku sąstingiu. Šiemet su tuo virsmu jau esam apsipratę, susitaikę, kad nepraeis čia viskas taip greit, bet ir mažiau įsibaiminę. Užtat, atsigręždami į labai kitokius negu bet kada dvejus metus, jau galim ir vertinti, kokią įtaką šitas pasaulio supurtymas padarė mūsų gyvenimams platesne prasme. Tam, kaip veikiam, kaip planuojam ir netgi kaip svajojam.
Aišku, nereiktų visų viršun iškilusių jausmų vien tik pandeminei realybei nurašyt, bet niekaip nepaneigsi – davė per galvą šitas periodas nevaikiškai. Bent jau man.
Viena stipriausių jo metu išmoktų pamokų – laikas bėga. Ir, tam laikui bėgant, tas laikas bėga vis greičiau. Ir taip vis greičiau ir greičiau jis bėgs, kol visai pasibaigs. Gal ir būtų visai patogu žinoti, kada tiksliai, tačiau, visgi, tegalim spėliot ir įvairiais būdais – tausojimusi, atsargumu, savidisciplina – bandyt įtakot tą pabaigos datą. Aišku, su protarpiniais pamąstymais, ar verta tausotis ir saugotis, jei gali jau ryt tas pasaulis imt ir pasibaigt.
Kad ir kaip dramatiškai nuskambėjo ankstesnioji pastraipa, visgi, tą pamoką matyčiau kaip labiau teigiamą negu ne. Kaskart, prisiminęs, kad tas laiko baigtinumas vis kvėpuoja tau į nugarą, vis spusteli uodegą besivydamas, supranti, kad nėra jokios prasmės atidėlioti. Ypač, kai tavo atidėliojimai savo dusliam vakuume įkalina ne tik tave.
Šiemet dažniausiai girdėjau patarimą labai save mylėt. Išmokt savim pasirūpint ir kuo smarkiau į save susitelkt. Žinai, jei tu savęs nemylėsi, tai nemylės ir niekas kitas. Žmogui gi, būtina laimę rasti su savim, per save, nesitikėt, kad jį išgelbės ir per gyvenimą neš kažkas kitas. Mylėk save, išmok sau atleisti, savęs neplakti, prioriterizuok savo poreikius ir norus, būk, visų pirma, sąžiningas sau, rūpinkis savim, išmok pasakyti „ne“ net jei ir grės kažką įžeist, būk drąsus, būk ryžtingas. PUT YOURSELF FIRST.
Šiemet dažniausiai girdėjau priekaištus tiems, katrie per daug save myli. Nu savanaudžiai tie. Per daug rūpinasi savimi, pernelyg į save susitelkę. Per daug myli save, per lengvai sau atleidžia, per mažai save plaka suklydę, jų poreikiai ir norai jiems svarbiausi, per mažai galvoja apie kitus ir dar „ne“ taip dažnai sako. Per drąsūs, pernelyg įžūlūs.
Dar girdėjau daug pamokymų nusispjaut ant visko, neoverthinkint, nebūt pernelyg jautriai, nestresuot.
„Nekreipk dėmesio“ ir „Venk streso“ iš viso yra fantastiški palinkėjimai. Pirmasis dažnai palydimas detaliu smulkmenų analizavimu visgi į jas dėmesį atkreipiant. Labai daug dėmesio. Antrąjį kaip tyčia labai mėgsta tie, kurie viena ranka galvelę glosto, o kita apsisukę per ją vožtelt nesibodi. Nu turi būt ta harmonija pasauly, vis tiek.
Dar labai geras yra atsidūsėjimas su antrašte „Toks gyvenimas“, tarsi viskas gyvenime tau nutinka ir nieko čia nepadarysi. Taip, nutinka daug, bet kur kas daugiau nutikimų yra tavo rankose ir tik tu sprendi, kaip viską sudėliosi.
Jau visai nebedaug liko tų dvidešimt pirmų.
Suprantu, kad šitos visos datos ir skaičiai – ir šventinės, ir tarp jų, ir apskritai – tėra tik į sekcijas sudėliotas laikas, kuriam prasmę įpučiam patys. Nauja pradžia ir šviesus rytojus neprivalo laukt sausio pirmos. Bet vis tiek, kasmet vis atrodo, kad viskas pamažu kaupiasi, dedasi, kraunasi, kol galiausiai to visko pasidaro smarkiai per daug sau ant kupros išnešt, kol paskutinę metų naktį viskas sprogsta ir tada jau galim bandyt vėl viską pradėt iš naujo. Dienos, kad ir pamažėl, ima ilgėt, o sausio speigas ir saulė pakloja naują baltą lapą. Ir nesvarbu, kad kitą gruodį jį versim ir vėl jau visą apsilamdžiusį ir priterliotą.
Daug tų patarimų ir pamokymų šiemet teko girdėt. Ir į ne vieną jų štai taip įtariai žiūrėt. Bet ir pati dar porą nuo savęs pridėsiu.
Kartais žmogui labiau už viską reikia to draugo, kuris, gal net ir dvejodamas tavo teisumu, užuot ieškojęs objektyvios teisybės, nieko neklausinėjęs tave tiesiog palaikys. Mokėk būti tuo draugu.
Ir niekad nepamiršk, kad kiekviena istorija, kuri nėra tavo ir kurios dalyvis nesi, gali būti ir tikriausiai yra kur kas labiau daugiasluoksnė negu matosi žvelgiant plika akim iš šalies. Visiškai juoda ar visiškai balta egzistuoja tik spalvų kataloguose, ne gyvenime.
Įrašas geras, bet niekaip negaliu praleist pro akis to “įtakoti”, mokytojai visada braukdavo ir lygindavo su “įkakoti”
Na, kad jau lendam į VLKK vingrybes, tai VLKK remdamasi ir atsakysiu:
„A. Smetonos nuomone, veiksmažodis įtakoti, kaip ir daiktavardis įtaka, yra ne darinys, o vertinys, europeizmas, ir turėtų būti vertinamas kaip bendrinėje kalboje vartotinas žodis.”
Aš šitoj vietoj su Smetona.
Šaltinis: http://www.vlkk.lt/konsultacijos/3520-itakoti-daryti-itaka-tureti-itaka-itakos
[…] kelias dienas dėjau visai kitokį metų apibendrinimą ir maniau, kad metų geriausiųjų šiemet neaprašinėsiu. Bet vat kažkaip, […]