Pirmyn į turinį

Žiema, jau bėk iš čia

Būnu sau ir jaučiu, kaip prastėju. Kūrybingumas dugne, motyvacijos kažkiek lyg ir yra, bet veda ji daugiausia link kasdienių reikalų pribaigimo, ne toliau.

Pirmi trys mėnesiai, ypač pradžia, labai neblogai ėjos. Net sportavau reguliariai bent dusyk per savaitę, neskaitant ilgų, ilgų pasivaikščiojimų kažkur po Vilnių.

O tada prasidėjo galvos skausmai.

Pasportuoju – kitą dieną tokios pagirios, it būčiau visą barą išragavusi. Nesportuoju – rauna stogą ir nesąmonės į galvą plaukia. Pagerėja, patikiu, kad gal jau viskas bus gerai, galima judėt. Ir tada vėl – su pagalve ant galvos kažkaip lengviau gyvenasi. Panašu, kad migrena. Trisdešimt dvejus metus, pasirodo, gyvenau labai laimingą gyvenimą be jos, tik pati nesupratau, kaip pasisekę buvo dėl to. O dabar, sveiki. Na tikiuosi, kad tai – tik migrena. Noriu sportuot, noriu eit, negaliu, nes vis pagirios ir baidaus šviesos.

Šiaip tai juk viskas man gerai. Priklausau tai laimingųjų grupei, kurių darbo aplinkybių pandemija beveik visai nepakeitė. Viskas sutvarkoma iš namų, gali visiems paskambint, apsitart, gyvai matytis nebūtina. Ir papildomų darbų randasi, prablaško. Tik baisu persistengt, nes labai sunku suprast, kada jau per daug. Ir namai jaukūs, gera čia. Ir vieta gera – visas miestas į visas šalis pasiekiamas, net mašinos atsikast nebūtina, kojom galima. Ir kompanija namie – it kas būtų paspaudęs sync mygtuką ir atlikęs nepriekaištingą ritmo ir norų suderinimą.

Man viskas gerai, aš stipri, bet man dabar jau nebelabai negerai ir jaučiuosi prasta. Būnu ir chujovėju.

Tiek galimybių, tiek kelių – mokykis, skaityk, rašyk, piešk, kurk. Tolkienas savo fantazijų kraštą namie sukūrė, pernelyg niekur nekeliaudamas. Gerai jam, aš nieko nesukuriu. Apsiriboju sausais faktų apipavidalinimais, bet kurt nesukuriu. Buvau sugalvojus gerų dalykų santrauką padaryt, pradėjau rašyt, nesurinkau tiesiog. Neradau užtektinai.

Ar pastebėjot, kaip bendrai smarkiai mažiau tekstų sraute? Kai kam vis dar pilas, o kiti pritilę. Gal ir klystu, bet vis tiek spėju, kad kaltas tas prigesęs kūrybiškumas.

Prie lovos – penkios pradėtos knygos. Galvoju, ką čia paskaityt, nieks neįtraukia.

Žiūriu į miestus kine ir sunku net patikėt, kad pati kadais ten buvau. Net ir vaizdai už 1000 km kažkokie nerealūs. Sėdi į lėktuvą ir skrendi. Be kaukės, be testo, tiesiog va taip. Kur nori. Turguj, prekybos centre, klube, poliklinikoj (!) – šimtai žmonių vienas šalia kito ir nieko. Kosmosas.

Šitiek laiko, šitiek galimybių dabar tame laike. O aš atsitrenkiu į stiklą ir tiesiog būnu. Ir tas šaltis ar sniegas – mažiausia bėda. Bent jau šviesos netrūksta, tik, kai skauda galvą, baidaus.

Kai šitiek laiko, tai bent visi namų kampai sužiūrėti, švarūs ir blizga, ar ne? Hmm, nu kaip.

Gamint irgi, atrodo, nebemoku.

Ryte lyg ir viskas neblogai, o link vakaro visokių minčių pilnas galvos avilys pridūzgia, prieš miegą jau, regis, tuoj ir sprogs. Baisu, neramu, neaišku, išsigalvoji, prisigalvoji. O dar tie sapnai.

Dar ir sugebėk man taip, šitiek mažai veikdamas taip smarkiai pavargt.

Socialiniai įgūdžiai irgi dugne. Kalbi ir galvoji, ar tikrai turi ką pasakyt, gal geriau patylėt. Nepadėjai smailo, nepadėjo tau, o varge, kažkas negerai. Ar tik prisigalvoji? Labai daug laiko ir erdvės galvot. O kai tiek galvoji, vis tiek prisigalvoji.

Skųstis irgi nedera, nes juk daug kam blogiau, kur kas blogiau. Bet, tai žinant, nei tau, nei jiems geriau nepasidaro. Ne varžybos.

Kartojuosi.

Ir čia nėra sprendimo, kaip viską pagreitint. Tiesiog nepriekaištingai atlikt savo vaidmenį, pasitikėt kitais ir laukt, išbūt.

Man šiaip viskas gerai, bet nelabai. Bijau pagalvoti, kaip tiems, kam tikrai negerai. Hang in there.

Žiema, jau bėk iš čia.

2 Komentarai

  1. Monique Monique

    Dėl migrenos šimtu procentų suprantu… man ta pati bėda. siūlyčiau aplankyti neurologą, jis ras sprendimą ir nebereikės kankintis tuose skausmuose 🙁 o motyvacijos tie skausmai irgi neprideda. dieną padirbu ir vakare guliu kaip lavonas tas kelias dienas kai užeina priepolis.
    Kas dėl bendravimo ir socialinių įgūdžių tai taip, jie irgi dugne. kai koks meetas būna, tai ne duok Dieve būsi pirmas ir kažkas prisijungs ir reikės apie kažką šnekėti kol kiti prisijungs 😀 PAstebėjau visi kalba apie sniegą dabar ir kaip mašinas atsikasinėjo 😀

    • Mahila Mahila

      Ačiū, jau buvau, sprendžiama, tyrimų bus dar. Ir dar truputį bandau pasižiūrėti, kiek natūraliai tas skausmas tęsis, kiek susijęs su mėnesio eiga dėl hormonų.

      Oi, aš aną savaitę kolegoms kalbėjau apie mašinos atkasinėjimą kaip tik 😀

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.