Šiandien ėjau į porą FW renginių, į kuriuos galimybės patekt beveik nebuvo, surizikavau, nepatekau. Susierzinau. Kai būni sėkmės išlepintas vaikas, tokie nutikimai baisiai stebina. However, ryt bandysim kitur, su akreditacijom.
Šiandien darsyk sakau, kad nemėgstu mergų ir myliu bernus. Darau dvejas prezentacijas, vieną – su pana, kitą – su keturiais bernais. Su pana viena didelė drama, su bernais visiškas atsipūtimas. Kad ir kaip, man geriausia prezentacijas rengt vienai.
Šiandien žiauriai gražiai atrodžiau, bet aš antiek viena, kad net nėr, kam nufotkint. Whahaha. Vakar ir šiandien vaikštau visa apspangus, sukas galva ir suvokiu, kad jei iškrisčiau namie, nieks nepasigestų. Kai pajutau visišką liūdnumo epogėjų eidama namo, kaip tik man pradėjo švilpaut turkai paaugliai. Hell yeah.
Forever alone.
Dabar šiek tiek geriau jaučiuosi ir šiek tiek pagerėjo nuotaika. Ant paskutinių posto žodžių girdžiu, kaip kambariokas rakina duris, grįžo iš kelias savaites trukusių vojažų. Nebe alone?
Pakomentuok Pirmas!