Skip to content

Category: Filmai

Serialas YOU: Gossip Girl meets Gone Girl – tobulas egzempliorius į guilty pleasures sąrašą

Po kelių išgirstų rekomendacijų pirmosios Naujųjų metų dienos vakarą nutariau duoti šansą serialui „You“. Sakė, kad bus Dan‘as iš Gossip Girl ir bus creepy. Skamba puikiai.

Serialo veiksmas vyksta Niujorke. Neturtingas, bet doras (nu tai aišku!) knygyno pardavėjas Joe įsimyli paiką wannabe rašytoją (na žinoma) Guinevere. Merginos draugių ratas – aikštingos turtuolės, visą savo gyvenimą dokumentuojančios Instagrame, pomėgiai – prabangūs, o vertybės – miglotos. Bet meilė yra meilė, nieko jau čia nepadarysi. Žinoma, Joe iš pradžių Guineveros širdį pavergti nelengva – tačiau paaiškėja, kad jis – aukšto lygio stalkeris, pasirengęs padaryti viską – bet tikrai viską – kad toji parodytų jam prielankumą. Vaikinui besiekiant tikslo įvykiai ima darytis vis labiau nesveiki ir gąsdinantys. O žiūrėti, aišku, vis įdomiau.

Dešimt pirmojo sezono serijų suvalgiau per tris kartus.

Serialas pilnas neįtikėtinų siužeto skylių, tačiau siūlau pernelyg nesigilinti ir tiesiog mėgautis. Didžiulės išliekamosios vertės čia irgi neieškokit – priimkite „You“ kaip pramogą. Man, amžinajai Gossip Girl fanei tai buvo tobulas reikalas, norėčiau dar ir dar. Tiesa, žiūrint kelissyk tyliai sau meldžiausi, kad toks paviršutiniškas Instagramo like‘ais ir vienadienėmis simpatijomis pagrįstas pasaulis egzistuotų tik fikcijoje, tačiau numanau, kad realybėje jo visgi pakanka.

Beje, Dan‘as buvo mano pats nemėgstamiausiai Gossip Girl veikėjas, tačiau čia Penn Badgley vaidmenį atlieka tobulai.

3 Comments

M. Haneke filmas Laiminga pabaiga – puikus mūsų visuomenės šaržas

Šiandien buvau kine, Michael Haneke filme Laiminga pabaiga. Visai neplanuotai – draugai nebegalėjo eiti patys ir pasiūlė savo bilietus. Dabar labai džiaugiuosi, kad jiems nepavyko nueit, nes, matyt, kitaip šitą filmą taip ir būčiau praleidusi.

Filmas Laiminga pabaiga – istorija apie vieną didelę šeimą, kurios kiekvienas narys išgyvena atskirą sudėtingą savą istoriją, iš kurių vėliau susideda bendras vaizdinys. Kažkam skauda, kažkam nesiseka, kažkas meluoja, o kažkas tiesiog nebenori čia būti.

Daugiau nepasakosiu, tik pasakysiu, kad filmas buvo puikus. Šiemet mačiau tik tris – Ruben Öslundo „Kvadratą“ (2017), Pedro Almodóvaro „Chuljetą“ ir šį. Šitas iš visų trijų patiko labiausiai.

Mano standartais filmas gana ilgas – beveik visos dvi valandos. Taikliai surinkta aktorių komanda, iš kurios didžiausią įspūdį paliko Jean-Louis Trintignant ir puikus, akiai baisiai mielas operatoriaus darbas. O muzikos šįkart beveik jokios. Puikus mūsų visuomenės šaržas, kažkuo savo sukeltu jausmu priminęs „Tobulus melagius“. Beje, filmas apibūdinamas kaip drama, tačiau juokiausi ne kartą. Labai rekomenduoju.

Leave a Comment

Serialas Dark: pavydžiu tiems, kurie dar nematė

Žinot tą jausmą, kai filmas toks įdomus, jog įsitempęs sėdi ir žiūri į ekraną liūdėdamas, kad jis greitai baigsis? Stabdai, tikrini, kiek dar liko, arba, jei žiūri kino teatre, vis žvilgčioji į laikrodį. Atrodo, norisi taupyti kiekvieną minutę, žiūrėti lėčiau, kad galėtum įsigilinti į mažiausias smulkmenas, nes nu taaaaip įdomu, nu taip nesveikai įdomu. Man kažkada taip buvo bežiūrint „Matrix“, „Gone Girl“, „Prisoners“, „Nocturnal Animals“.

Ir štai dabar mane vėl aplankė tas fantastiškas mėgavimosi jausmas, tik šįkart – žiūrint ne filmą, o serialą. Jau po trijų serijų norėjau garsiai rėkt, klykt, rašyt: „ODIEVE, koks geras yra serialas Dark. Bėkit žiūrėti kuo greičiau“. Bet laikiau save. Sakiau sau: „Ramiai, negirk dienos be vakaro, pažiūrėjusi visą sezoną gali nusivilt, kaip tai dažnai nutinka.“

Ir štai, pažiūrėjau visą sezoną. Ir sakau:

ODIEVE, koks gerasyra  serialas Dark. Bėkit žiūrėti kuo greičiau. KUO GREIČIAU.

Gerai, o dabar nespoilindama pabandysiu papasakoti, kas tai per serialas ir kodėl taip žiauriai jį rekomenduoju.

Serialas Dark – tai mokslinės fantastikos trileris, pirmasis vokiškas serialas Netflixe. Tai – istorija apie mažą Vokietijos miestelį Winden, kur, neaiškiomis aplinkybėms pradingus dviems berniukams, prasideda ypatinga keturių, viena su kita susijusių, šeimų drama.

Šiek tiek laužiausi prieš pradėdama žiūrėti, nes žinojau, kad teks skaityti titrus, o tai kartais erzina. Tai va, jeigu ką, neerzino nė kiek. Labai geras vertimas į anglų kalbą, o man, vokiečių kalbos ir šiaip Vokietijos mylėtojai (kas dėl kalbos, tai žinau, kad daug kam sunkiai suvokiama, bet visi mes turim savų iškrypimų) tai tapo proga prisiminti primirštus kadais išmoktus žodžius. Šiuo atveju kalbą vertinčiau kaip privalumą, nes titrų skaitymas padeda į serialą sutelkti visą dėmesį. O to prireiks, nes kūrėjai kiekvieną sceną išdirbę taip, kad supranti, jog reikėtų žiūrėti kelissyk, jei norėtum viską viską pastebėti.

Dar mane stabdė ir tai, kad nemėgstu fantastikos. Tačiau tie nerealumo elementai, kurie buvo čia rodomi, man labai patiko. Tad, jei nurašot šį serialą dėl tų pačių priežasčių, siūlau neskubėti.

Daug kas jį lygina su amerikiečių „Stranger Things“. Ir išties, po poros pirmųjų serijų jau maniau, kad viskas bus labai panašu, tik vokiškoji jo interpretacija. Laimė, labai klydau. Palyginus su Dark, „Stranger Things“ yra mizeris, pasivaikščiojimas ant pievelės ir vaikų pasakėlės prieš miegą. Vokiečių serialo siužetas vėliau vystosi visai į amerikiečių serialą nepanašiai. „Stranger Things“ mane užkniso jau kokioje penktoje serijoje, o po Dark aštuntosios susiėmusi už galvos laksčiau po kambarį rėkdama „Odieve, kaip įdomu“.

Serialas Dark yra geras dėl daugybės dalykų.

Vaizdai

Viskas nufilmuota taip gražiai, kad, net ir žinodamas, kad negeri ten dalykai daros, pats užsimanai atsidurti tame miestelyje ir pasivaikščiot po tuos miškus.

Personažai

Jų čia žiauriai daug, tačiau kiekvienas yra savaip svarbus pagrindinei siužeto linijai. Viskas taip sudėtinga (bet neužknisančiai), kad ne kartą, ypač pirmosiose serijose, teko stabdyti serialą ir susichekinti jau žinomus faktus ir prisiminti, kas yra kas ir kaip. Žaviuosi tokiu kūrėjų dėmesingumu smulkmenoms, kaip kad vieno iš herojų vos pastebimas tikas mirksint akimis, atskleidžiantis ne pačią geriausią jo psichologinę būseną. Dauguma aktorių parinkti ypač gerai, todėl istorija atrodo labai įtikinančiai.

Siužetas

Jis tikrai painus, bet ir tikrai įveikiamas. Po ne vienos serijos šūkavau tą savo „Odieve, kaip įdomu.“ Nes iš tikro, viskas susukta taip, kad sėdėtum liežuvį patiesęs ir lauktum, kas bus toliau.

Muzika

Prie serialo rankas prikišo ir pats Apparat‘as, kartu su Soap&Skin sukūręs intro muziką. Ne tik ji, bet ir kaleidoskopiškas vizualas tokio gražumo, kad nė karto nekilo ranka prasukti. Man taip pat labai patiko tai, kad scenose nuotaikai sukurti taip pat meistriškai naudojama elektroninė muzika. Be to, seriale skamba Tears for Fears, Fever Ray ir dar daug visokio ausis glostančio gėrio.

Labiausiai mane sužavėjo tai, kaip išmoningai viskas išdirbta iki kiekvienos smulkmenos, kaip viskas nuoseklu ir išsamu, bet tuo pačiu lieka  vietos neatsakytiems klausimams, į kuriuos, tikiuosi, atsakymus sužinosim antrame sezone. Ir taip, kaip smarkiai serialas privertė daug visko apgalvoti.

O tiems, kurie jau matėt, rekomenduoju porą įdomių straipsnių.

http://www.thisisinsider.com/dark-unanswered-questions-netflix-2017-12

http://www.thisisinsider.com/dark-season-finale-analysis-2017-12

9 Comments