Niekada nesupratau žmonių, kurie ant telefono ar kompo ekrano dedasi mylimųjų, vaikų arba šunų nuotraukas. Niekada nesupratau ir, matyt, nesuprasiu tų, kurie fotkina kiekvieną savo žingsnį ir nedelsiant visą info talpina feisbuke. (Tiesa, emigravę tautiečiai kažkodėl pradeda tai daryti žymiai aktyviau). Amerikiečiai jaučia būtinybę pranešti apie kiekvieną savo judesį (pvz. back home from shop, going to sleep ir pan.), lietuvaičiai – visą žmoniją kasryt pasveikinti ir palinkėti gražios dienos, o kas vakarą – saldžių sapnų. (Taip, aš pati kartais pranešu tam tikrus dalykėlius, pvz. kintančią dislokacijos vietą, bet nu kamon, praktiškumo sumetimais.) Dar viena ypač buji (yra toks žodis?) tendencija – visą pasaulį informuoti apie savo lėkštės turinį. Kas kelias valandas ekraną nusėja įvairiausi maistai. Suprantu, kad visai įdomu užfiksuoti pirmą kartą ragaujamą įdomų patiekalą, pvz., kelionėje, arba puikiai pavykusį ir daug darbo pareikalavusį įdomesnį valgį, bet kodėl tada kasdien žmonės postina sushius (žiauriai madinga, žiauriai, dar smagiau, kad daug kas postina tuos, kuriuos atveža pasiuntinukas, o ne savos gamybos), kijevo kotletus (!!!), arbūzus (čia jau visiškai ekskliuzyvas), gražiai supjaustytą sūrį ir alyvuoges. Žinai, jei fotkinčiau ir pranešinėčiau apie kiekvieną savo ėdesį (kaip daro kaikas), tai, ko gero, neturėčiau kada jo ir suvalgyt.
However, tęsiant kalbą apie mazochizmus internete, pastebėtinas dar vienas reikalas. Daug žmonių, kuriuos pažįstu realiame gyvenime, atrodo normalūs, tačiau savo reputaciją sugeba klaikiai sugriauti veiksmais internete – isteriškais klykvimais (Trinkit iš draugų, viskas atsibodo), ypač taisyklinga gimtąja kalba (neįtikėtina, bet dar yra ir tokių, kurie vietoj v rašo w!) (Koke graži diena, daug saulias), intelektualiom sparnuotom frazėm (Laikas yra iliuzija. Pietų metas dvigubai taip. (?!!?)), šimtai nesąmoningų pasiūlymų kažką žaisti, už kažką balsuoti ar kažką laikinti bei nuotraukomis prie baltų sienų, su pernelyg pabaltintais dantim, nurudintom šiknom ir t.t. ir pan.
Everybody seems normal until you get to know them. To pasekoje užhaidintas bent jau penktadalis draugų, kuriuos mest lauk lyg ir nemandagu. Ir žinai, atvirai pasakius, aš esu egoistė ir tam tikra dalis žmonių ten laikoma dėl to, kad jie kažkada man gali būti naudingi. Esu tikra, kad pas kaikuriuos mano statusas toks pats, tad nereikėtų purkštauti.
Jei kada pamatysite mano šuns/katės/papūgos/berno/žiūrkės/whatever fotkę ant kompo ar telefono ekrano, arba postinsiu savo rytinę kiaušinienę, pagaukit ir išbalivykit. Taip, blogas irgi yra mazochizmo forma, tik bandau ja nepiktnaudžiauti ir viską daryti skoningai.
Ir pabaigai, draugo kanadiečio postas fb:
“Ka tik ziurejau filma apie 8 desimtmeti Amerikoje. Sushi buvo nauja mada ir visi kietuoliai didziavosi, kad ji valgo. Popiulariausia specialybe buvo verslo vadyba, zmones tikejo, kad galima tapti turtingais investuojant i „gera” ideja ir visi norejo siekti turtu lengviausiu keliu… Zmones sekdavo vienoda mada. Pirko pagal naujausios mados tendencijas busta – loftus.”
Nepameskit galvos, skanių sushių.
feisbukas nors babkes kala 🙂